Pukas (palydovas)
 | |
| Atradimas | |
|---|---|
| Atradėjas | Stephen P. Synnot / Voyager 2 |
| Atrastas | 1985 m. gruodžio 30 d. |
| Orbitos charakteristikos | |
| Didžioji pusašė | 86 004 km |
| Ekscentricitetas | 0,00005 |
| Apskriejimo periodas | 0,761833 d. |
| Posvyris | 0,318° (į Urano ekvat.) |
| Planetos palydovas | Urano |
| Fizinės charakteristikos | |
| Vidutinis skersmuo | 81 km |
| Paviršiaus plotas | ~82 400 km² |
| Tūris | ~2 226 000 km³ |
| Masė | ~2,9×1018 kg |
| Vidutinis tankis | 1,3 g/cm³ |
| Laisvojo kritimo pagreitis | 0,029 m/s² |
| Pabėgimo greitis | 0,069 km/s |
| Ašies posvyris | 0 |
| Albedas | 0,07 |
| Paviršiaus temperatūra | vid: 64 K |
Pukas (angl. Puck) arba Neptūnas XV – gamtinis Urano palydovas, kurį 1985 m. gruodį atrado erdvėlaivis Voyager 2.[1] Pavadinimas Pukas atitinka susitarimą Urano palydovus vadinti Šekspyro veikėjų vardais. Puko orbita yra tarp Urano žiedų ir Mirandos - pirmojo iš didžiųjų Urano palydovų. Pukas yra beveik sferinės formos, jo skersmuo yra apie 162 km.[2] Paviršius tamsus, ženkliai padengtas krateriais, ant kurio matyti spektriniai vandens ledo požymiai.[3]
Atradimas ir pavadinimas redaguoti
Pukas – didžiausias vidinis Urano palydovas, aptiktas iš 1985 m. gruodžio 30 d. Voyager 2 nufotografuotų vaizdų. Iš karto po atradimo suteiktas laikinas S/1985 U 1 pavadinimas.[4]
Mėnulis vėliau buvo pavadintas veikėjo Puko, kuris pasirodo Šekspyro filme „Vasarvidžio nakties sapnas“, vardu.Keltų mitologijoje ir anglų tautosakoje Pukas yra išdykusi būtybė, krikščionys jį įsivaizdavo kaip piktąjį demoną.
Pukas dar vadinamas Uranu XV.[5]
Fizinės savybės redaguoti
Pukas yra didžiausias mažasis vidinis Urano palydovas, skriejantis Mirandos orbitoje. Jis yra vidutinio dydžio tarp Portijos (antras pagal dydį vidinis palydovas) ir Mirandos (mažiausias iš penkių didžiųjų klasikinių palydovų). Puko orbita yra tarp Urano žiedų ir Mirandos. Apie Puką žinoma mažai, išskyrus jo orbitą,[6] kurios spindulys yra apie 81 km,[2] ir geometrinis albedas, kuris matomoje šviesoje yra lygus maždaug 0,11.[7]
Iš visų palydovų, kuriuos atrado „Voyager“ vaizdo gavimo komanda, tik Pukas buvo aptiktas pakankamai anksti, kad zondą dar būtų galima užprogramuoti taip, kad palydovas būtų atvaizduotas šiek tiek detaliau.[1] Vaizdai parodė, kad Pukas yra kiek pailgo sferoido formos (ašių santykis yra 0,97 ± 0,04).[2] Jo paviršius yra stipriai padengtas kraterių[8] ir pilkas.[2] Puko paviršiuje yra trys pavadinti krateriai, iš kurių didžiausias yra apie 45 km skersmens.[1] Kitų stebėjimu metu su Hablo kosminiu teleskopu ir dideliais antžeminiais teleskopais Puko spektre buvo aptiktos vandens ir ledo sugerties ypatybės.[7][3]
Nėra nieko žinoma apie vidinę Puko struktūrą. Tikriausiai ji susideda iš vandens ledo mišinio su tamsia medžiaga, panašia į tą, kuri yra žieduose.[3] Ši tamsi medžiaga greičiausiai susideda iš uolienų arba radiacijos būdu apdorotų organinių medžiagų. Kadangi palydove nėra kraterių su ryškiais spinduliais, tai reiškia, kad Pukas nėra diferencijuotas ir dėl to ledo ir ne ledo komponentai nėra atsiskyrę vienas nuo kito į šerdį ir mantiją.[1]
Įvardinti krateriai redaguoti
Puko krateriai pavadinti Europos mitologijos išdykusių dvasių vardais.
| Krateris | Koordinatės | Skersmuo (km) | Patvirtinimo data | Pavadintas pagal | Nuoroda |
|---|---|---|---|---|---|
| Bogle | 0° š. pl. 0° r. ilg. / 0°š. pl. 0°r. ilg. | 0 | 1988 | Boglas (Keltų mitologija) | WGPSN |
| Butz | 0° š. pl. 0° r. ilg. / 0°š. pl. 0°r. ilg. | 0 | 1988 | Butzas (vokiečių tautosaka) | WGPSN |
| Lob | 0° š. pl. 0° r. ilg. / 0°š. pl. 0°r. ilg. | 0 | 1988 | Lobas (anglų tautosaka) | WGPSN |
Taip pat skaitykite redaguoti
Šaltiniai redaguoti
Literatūra redaguoti
- Jacobson, R. A. (1998). „The Orbits of the Inner Uranian Satellites From Hubble Space Telescope and Voyager 2 Observations“. The Astronomical Journal. 115 (3): 1195–1199. Bibcode:1998AJ....115.1195J. doi:10.1086/300263.
- Karkoschka, Erich (2001). „Voyager's Eleventh Discovery of a Satellite of Uranus and Photometry and the First Size Measurements of Nine Satellites“. Icarus. 151 (1): 69–77. Bibcode:2001Icar..151...69K. doi:10.1006/icar.2001.6597.
- Karkoschka, Erich (2001). „Comprehensive Photometry of the Rings and 16 Satellites of Uranus with the Hubble Space Telescope“. Icarus. 151 (1): 51–68. Bibcode:2001Icar..151...51K. doi:10.1006/icar.2001.6596.
- Thomas, P.; Veverka, J.; Johnson, T.V.; Brown, Robert Hamilton (1987). „Voyager observations of 1985U1“. Icarus. 72 (1): 79–83. Bibcode:1987Icar...72...79T. doi:10.1016/0019-1035(87)90121-7.
- Smith, B. A.; Soderblom, L. A.; Beebe, A.; Bliss, D.; Boyce, J. M.; Brahic, A.; Briggs, G. A.; Brown, R. H.; Collins, S. A. (4 July 1986). „Voyager 2 in the Uranian System: Imaging Science Results“. Science. 233 (4759): 43–64. Bibcode:1986Sci...233...43S. doi:10.1126/science.233.4759.43. PMID 17812889. S2CID 5895824.
- Dumas, Christophe; Smith, Bradford A.; Terrile, Richard J. (2003). „Hubble Space Telescope NICMOS Multiband Photometry of Proteus and Puck“. The Astronomical Journal. 126 (2): 1080–1085. Bibcode:2003AJ....126.1080D. doi:10.1086/375909.
- Marsden, Brian G. (January 16, 1986). „Satellites of Uranus and Neptune“. IAU Circular. 4159. Nuoroda tikrinta 2012-01-24.
- USGS/IAU (July 21, 2006). „Planet and Satellite Names and Discoverers“. Gazetteer of Planetary Nomenclature. USGS Astrogeology. Nuoroda tikrinta 2012-01-24.