Pilkoji meleta
| Picus canus Apsauga: 3(R) – Reta rūšis | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
.JPG) Pilkoji meleta (Picus canus) | ||||||||||||||||
| Apsaugos būklė | ||||||||||||||||
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] | ||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||
| Picus canus Gmelin, 1788 | ||||||||||||||||
 Paplitimo arealas |
Pilkoji meleta (Picus canus) – geninių (Picidae) šeimos paukštis.
Išvaizda redaguoti
Pilkoji meleta šiek tiek mažesnė už žaliąją meletą, kiek blankesnių spalvų.
Patino nugara gelsvai žalsva, antuodegis gelsvas. Viršugalvis pilkas ar žalsvai pilkas, kakta raudona. Nuo žiočių kampo eina siauras juodas dryželis. Plasnojamosios ir vairuojamosios plunksnos rusvos, su skersiniu šviesiu raštu. Gerklė ir kūno apačia pilki, žalsvo atspalvio. Snapas rudai pilkas. Kojos pilkai žalsvos. Rainelė šviesiai raudona. Patelės kakta pilka. Jaunikliai ne tokių ryškių spalvų, išsirita pliki, rausvos spalvos.
Paplitimas redaguoti
Eurazijoje paplitusi nuo Prancūzijos, centrinės ir šiaurės vakarinės Balkanų pusiasalio dalies iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, pietinę Suomiją, Pečioros aukštupį, Obės vidurupį, Jenisejaus, Senos aukštupį, šiaurinę Primorę. Pietuose arealas tęsiasi iki Indokinijos pusiasalio, Mianmaro, pietinio Himalajų šlaito, rytinės Kinijos, pietvakarinio Altajaus, šiaurinio Kazachstano, Volgos vidurupio, Dniestro deltos.
Žiemoja paplitimo areale.
Lietuvoje labai reta, įrašyta į Raudonąją knygą. Gausesnė populiacija Čepkelių rezervate bei aplinkinėse teritorijose.
Biologija redaguoti
Apsigyvena įvairiuose miškuose. Čepkeliuose ir jo apylinkėse peri kerpiniuose pušynuose su beržų priemaiša, tačiau tokiame biotope pastebimos tik pavienės poros. Būdingiausias pilkosios meletos perėjimo biotopas yra mišrus lapuočių medynas su eglių, pušų priemaiša. Mėgsta perėti pelkių pakraščiuose, salelėse, netoli kirtaviečių ar pievų.
Nebaikštus, ramus paukštis, gerai kopinėja medžiais, bet neblogai straksi ir žeme. Balsas tylus, kartais pilkosios meletos tarškina snapu panašiai kaip didysis genys.
Dauginimasis redaguoti
Uoksus pradeda kalti vėlyvą pavasarį, paprastai kasmet kala po naują, tačiau tame pačiame biotope gali perėti kelerius metus iš eilės. Uoksus kala juodalksniuose, drebulėse, beržuose. Dėtyje būna maždaug 7 kiaušiniai. Juos peri abu porelės nariai apie 17 dienų. Geniukai išsirita birželio pradžioje, juos maitina patinas ir patelė. Patelei žuvus paukštelių globą perima patinas.
Uokse geniukai išbūna apie 24 dienas. Dar nemokėdami skraidyti, jau kopinėja medžio kamienu. Gresiant pavojui ar tėvams atnešus maisto, tuojau pat skuba į drevę. Birželio pabaigoje jaunikliai palieka uoksą, tačiau dar kurį laiką grįžta pernakvoti. Vasaros antroje pusėje pradeda savarankišką gyvenimą.
Mityba redaguoti
Daugiausia minta skruzdėlėmis, įvairiais vabzdžiais kenkėjais ir jų lervomis.
Šaltiniai redaguoti
- Lietuvos fauna: paukščiai, 2 knyga. Sud. V. Logmanas. – Vilnius: Mokslas, 1991.
- ↑ „IUCN Red List - Coracias garrulus“. IUCN Red list.
