Pentagrama

Pentagrama – penkiakampė žvaigždė, nubrėžiama penkiais štrichais. Žodis „pentagrama“ kilo iš graikų žodžio πεντάγραμμον (pentagramon), kuris reiškia „penkios linijos“.

Pentagrama

Kornelijaus Agripos pateikta pentagrama su pitagoriečių simboliais.

Pentagramos simbolis naudotas Senovės Graikijoje ir Babilonijoje. Pitagoriečiams ji simbolizavo sveikatą ir tobulybę bei vienybę. Pentagramos siejamos su pagoniškais tikėjimais, jas nešioja neopagonybės, senųjų politeistinių tikėjimų tikintieji. Krikščionybėje pentagrama gali reikšti penkias Jėzaus žaizdas arba Trejybę (Tėvas, Sūnus ir Šventoji dvasia) ir dvi Kristaus prigimtis (dieviškumą ir žmogiškumą). Pentagrama siejama ir su masonais.

Ji nuo senovės siejama su Veneros planeta, deivės Veneros, Afroditės (vaisingumo deivės) garbinimu. Patekančią Venerą – Aušrinę – romėnai vadino Liuciferiu. Kas aštuonerius metus įvyksta Veneros konjunkcija, susidaro ideali pentagrama aplink Zodiaką.

Kornelijaus Agripos brėžinys, į pentagramos simbolį įjungiantis astrologinę simboliką bei žmogaus kūno formą.

Numerologijoje ir magijoje pentagrama simbolizuoja žmogų: viršūnė – galvą, šoniniai trikampiai – rankas, apatiniai – kojas, o vidurys daugiakampis likusį kūną.

Vakarų okultizme figūruoja kaip apsaugos simbolis. Pvz., tikima, kad iškviestas demonas negali peržengti pentagramos ribų. Gėtės „Fauste“ Mefistofelis negali palikti kambario, kol ant išėjimo nupiešta pentagrama.

Nuorodos

• Apie pentagramą Archyvuota kopija 2006-12-01 iš Wayback Machine projekto.