Pasaulio paveldo komitetas
Pasaulio paveldo komitetas – komitetas, atrenkantis objektus UNESCO pasaulio paveldo sąrašui (Pasaulio paveldo sąrašą ir Pasaulio paveldo, kuriam gresia pavojus, sąrašą), apibrėžia Pasaulio paveldo fondo naudojimą ir skiria finansinę pagalbą valstybių, Konvencijos šalių, prašymu. Jį sudaro atstovai iš 21 šalių narių,[1][2] kuriuos renka Generalinė valstybių narių asamblėja ketverių metų kadencijai. Šios šalys balsuoja dėl sprendimų ir pasiūlymų, susijusių su Pasaulio paveldo konvencija ir Pasaulio paveldo sąrašu.
Remiantis Pasaulio paveldo konvencija, komiteto nario kadencija trunka šešerius metus. Nepaisant to, daugelis šios Konvencijos šalių savanoriškai apriboja savo kadenciją iki ketverių metų tam, kad kitos Konvencijai priklausančios valstybės turėtų galimybę būti išrinktos į komitetą. Visi nariai, išrinkti 2005 m. vykusiojoje 15-ojoje Generalinėje asamblėjoje, savo noru nusprendė sutrumpinti savo kadenciją nuo šešerių iki ketverių metų.[3]
Pasaulio paveldo komiteto svarstymams padeda trys patariamieji organai – Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija, Tarptautinė paminklų ir paminklinių vietovių taryba ir Tarptautinis kultūros paveldo apsaugos ir restauravimo tyrimo centras.[4]
Sesijos redaguoti
Pasaulio paveldo komitetas renkasi kartą per metus į eilinę sesiją, kad aptartų esamų Pasaulio paveldo vietų tvarkymą ir priimtų šalių kandidatūras. Neeiliniai susirinkimai gali būti šaukiami dviejų trečdalių valstybės narių prašymu.[5] Posėdžiai vyksta Pasaulio paveldo komiteto valstybių narių teritorijoje jų kvietimu. Atrankos metu atsižvelgiama į rotaciją tarp regionų ir kultūrų, o kitos sesijos vietą kiekvienos sesijos pabaigoje parenka komitetas.[5]
| Sesija | Metai | Data | Miestas, kuriame vyko sesija |
|---|---|---|---|
| 1 | 1977 m. | Birželio 27–liepos 1 d. |  Paryžius
|
| 2 | 1978 m. | Rugsėjo 5–8 d. |  Vašingtonas
|
| 3 | 1979 m. | Spalio 22-26 d. |  Kairas ir Luksoras
|
| 4 | 1980 m. | Rugsėjo 1–5 d. | Paryžius
|
| 5 | 1981 m. | Spalio 26–30 d. |  Sidnėjus
|
| 6 | 1982 m. | Gruodžio 13-17 d. | Paryžius
|
| 7 | 1983 m. | Gruodžio 5–9 d. |  Florencija
|
| 8 | 1984 m. | Spalio 29 d.–lapkričio 2 d. |  Buenos Airės
|
| 9 | 1985 m. | Gruodžio 2–6 d. | Paryžius
|
| 10 | 1986 m. | Lapkričio 24–28 d. | Paryžius
|
| 11 | 1987 m. | Gruodžio 7–11 d. | Paris
|
| 12 | 1988 m. | Gruodžio 5–9 d. |  Brasília
|
| 13 | 1989 m. | Gruodžio 11–15 d. | Paryžius
|
| 14 | 1990 m. | Gruodžio 7–12 d. |  Banfas
|
| 15 | 1991 m. | Gruodžio 9–13 d. |  Kartachena
|
| 16 | 1992 m. | Gruodžio 7–14 d. | Santa Fė
|
| 17 | 1993 m. | Gruodžio 6–11 d. |  Kartachena
|
| 18 | 1994 m. | Gruodžio 12–17 d. |  Phuketas
|
| 19 | 1995 m. | Gruodžio 4–9 d. |  Berlynas
|
| 20 | 1996 m. | Gruodžio 2–7 d. |  Merida
|
| 21 | 1997 m. | Gruodžio 1–6 d. | Neapolis
|
| 22 | 1998 m. | Lapkričio 30–gruodžio 5 d. |  Kiotas
|
| 23 | 1999 m. | Lapkričio 29–gruodžio 4 d. |  Marakešas
|
| 24 | 2000 m. | Lapkričio 27–gruodžio 2 d. | Kernsas
|
| 25 | 2001 m. | Gruodžio 11–16 d. |  Helsinkis
|
| 26 | 2002 m. | 24 Birželio 24-29 d. |  Budapeštas
|
| 27 | 2003 m. | Birželio 30–liepos 5 d. | Paryžius
|
| 28 | 2004 m. | Birželio 28–liepos 7 d. |  Sudžou
|
| 29 | 2005 m. | Liepos 10-17 d. |  Durbanas
|
| 30 | 2006 m. | Liepos 8-16 d. |  Vilnius
|
| 31 | 2007 m. | Birželio 23–liepos 1 d. |  Kraistčerčas
|
| 32 | 2008 m. | Liepos 2-10 d. | Kvebekas
|
| 33 | 2009 m. | Birželio 22–30 d. |  Sevilija
|
| 34 | 2010 m. | Liepos 25–rugpjūčio 3 d. | Brazilija
|
| 35 | 2011 m. | Birželio 19-29 d. | Paryžius
|
| 36 | 2012 m. | Birželio 25–liepos 5 d. |  Sankt Peterburgas
|
| 37 | 2013 m. | Birželio 11–27 d. |  Pnompenis
|
| 38 | 2014 m. | Birželio 15–25 d. |  Doha
|
| 39 | 2015 m. | Birželio 28–liepos 8 d. | Bona
|
| 40 | 2016 m. | Liepos 10–20 d. |  Stambulas
|
| 41 | 2017 m. | Liepos 2–12 d. |  Krokuva
|
| 42 | 2018 m. | Birželio 24–liepos 4 d. |  Menama
|
| 43 | 2019 m. | Birželio 30–liepos 10 d. |  Baku
|
| 44 | 2020–21 m. | Planuota 2020 metais, tačiau nukelta į 2021 m. liepos 16–31 d. dėl COVID-19 pandemijos. |
Fudžou
|
| 45 | 2022 m. | Planuota rengti birželio 19–30 d. Kazanėje, Rusijoje. Atšaukta dėl Rusijos invazijos į Ukrainą. |
TBA |
Biuras redaguoti
Kiekvienos eilinės sesijos pabaigoje komitetas išrenka pirmininką, penkis pirmininko pavaduotojus ir reporterį iš tų narių, kurių kadencija tęsis kitą sesiją.[5] Pirmininkas ir penki jo pavaduotojai vadinami biuru, o jų atstovai yra atsakingi už Pasaulio paveldo komiteto darbo koordinavimą, įskaitant darbo susitikimų tvarkos nustatymą.
Balsavimas redaguoti
Kiekviena Pasaulio paveldo komiteto narė turi vieną balsą. Sprendimams priimti reikalinga paprasta balsų dauguma, o susilaikiusieji laikomi nebalsuojančiais. Balsuojama pakeliant ranką, nebent slapto balsavimo prašo pirmininkas arba bent dvi valstybės narės.[5]
Nariai redaguoti
Dabartiniai UNESCO Pasaulio paveldo komiteto nariai
| Valstybė narė | Mandatas |
|---|---|
| Australija
|
2017–2021 m. |
| Bahreinas
|
2017–2021 m. |
 Bosnija ir Hercegovina
|
2017–2021 m. |
| Brazilija
|
2017–2021 m. |
| Kinija
|
2017–2021 m. |
 Egiptas
|
2019–2023 m. |
 Etiopija
|
2019–2023 m. |
 Gvatemala
|
2017–2021 m. |
| Vengrija
|
2017–2021 m. |
 Kirgizija
|
2017–2021 m. |
 Malis
|
2019–2023 m. |
 Nigerija
|
2019–2023 m. |
 Norvegija
|
2017–2021 m. |
 Omanas
|
2019–2023 m. |
| Rusija
|
2019–2023 m. |
 Sent Kitsas ir Nevis
|
2017–2021 m. |
 Saudo Arabija
|
2019–2023 m. |
| Pietų Afrikos Respublika
|
2019–2023 m. |
| Ispanija
|
2017–2021 m. |
| Tailandas
|
2019–2023 m. |
 Uganda
|
2017–2021 m. |
| Iš viso | 21 |
Kritika redaguoti
Teigiama, kad vis didėjantis Pasaulio paveldo komiteto sprendimų politizavimas kertasi su paveldo išsaugojimo tikslais, įskaitant naujas nominacijas Pasaulio paveldo sąrašui ir Pasaulio paveldo, kuriam gresia pavojus, sąrašui.[6] 2010 m. komiteto narės šalys, įskaitant Vengriją, Šveicariją ir Zimbabvę, pateikė oficialų protestą prieš tokį politizavimą.[4]
Išorės auditas, kurio paprašė Pasaulio paveldo komitetas dėl Pasaulio paveldo sąrašo pasaulinės strategijos, 2011 m. padarė išvadą, kad sprendimų politinis pobūdis iš tiesų turėjo įtakos sprendimams.[4] Audito išvadose pastebima, kad nepaisant Pasaulio paveldo konvencijos 9 straipsnio, tarp komiteto atstovų padaugėjo diplomatų ir sumažėjo ekspertų bei nustatė, kad patariamųjų institucijų nuomonės dažnai skiriasi nuo Pasaulio paveldo komiteto sprendimų.[4]
2016 m. Izraelis atšaukė savo ambasadorių UNESCO po to, kai Pasaulio paveldo komitetas slaptame balsavime priėmė rezoliuciją, kurioje viena iš švenčiausių Jeruzalės vietų – Šventyklos kalnas – buvo paminėta tik kaip „musulmonų šventoji garbinimo vieta“, nenurodžius, kad ši vieta šventa ir žydams bei krikščionims.
Taip pat skaitykite redaguoti
Išnašos redaguoti
- ↑ Anot UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo svetainės, šalys narės yra valstybės, pasirašiusios ir ratifikavusios Pasaulio paveldo konvenciją. 2013 m. kovo mėn tai padariusios buvo 170 šalių.
- ↑ UNESCO. „The World Heritage Committee“. UNESCO. Nuoroda tikrinta 2019-06-27.
- ↑ „The World Heritage Committee“. UNESCO World Heritage Site. Nuoroda tikrinta 2006-10-14.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Office of the External Auditor for the United Nations Scientific, Educational and Cultural Organization (2011) Independent Evaluation by the UNESCO External Auditor, Volume 1: Implementation of the Global Strategy for the Credible, Balanced and Representative World Heritage List. UNESCO būstinė, Paryžius.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 UNESCO Intergovernmental Committee for the Protection of the World Natural and Cultural Heritage (2015) Rules of Procedure. World Heritage Centre, Paris. Duomenis galima atsisiųsti https://whc.unesco.org/en/committee/ (2019 m. birželio 27 d.)
- ↑ The Economist. 2010. UNESCO’s World Heritage Sites: A Danger List in Danger. Tikrinta 2019 m. birželio 27 d.