Pamišėlio teorija

Pamišėlio teorija (angl. Madman theory) – viena iš JAV prezidento Ričardo Niksono vykdytos užsienio politikos strategijų. Jo administracija, atstovavusi federalinės Jungtinių Valstijų vyriausybės vykdomąją valdžią nuo 1969 iki 1974 m., stengėsi įtikinti kitų šalių lyderius, kad jie manytų, jog R. Niksonas buvo pamišęs, nesuvokiamo ir nepastovaus elgesio. Baimindamiesi nenuspėjamo Amerikos atsako, priešiško Komunistinio bloko šalių vadovai turėjo vengti provokacijų prieš JAV.

Ričardas Niksonas, JAV prezidentas 1969–1974 m.

R. Niksonas šią strategiją paaiškino Baltųjų rūmų administracijos vadovui H. R. Haldemanui:

Aš tai vadinu Pamišėlio teorija, Bobai. Noriu, kad Šiaurės vietnamiečiai patikėtų, jog aš pasiekiau tokią būseną, kuomet galiu imtis bet ko karui nutraukti. Mes jiems tik prasitarsime, kad „dėl Dievo meilės, jūs žinote, Niksonas yra apsėstas komunizmo. Mes negalime jo supykusio sulaikyti – jo ranka padėta ant branduolinio mygtuko“, ir pats Ho Ši Minas po poros dienų bus Paryžiuje prašyti taikos.[1]

1969 m. spalio mėn. R. Niksono administracija davė suprasti Sovietų Sąjungai, kad „pamišėlis laisvas“ ir pasiryžęs pradėti branduolinį karą, kad laimėtų Vietname, kuomet amerikiečių kariškiai buvo perspėti dėl pasirengimo pasauliniam karui (to nežinant daugumai Amerikos žmonių), o strateginiai bombonešiai su branduoliniais ginklais tris dienas patruliavo prie sovietų sienų.[2]

„Pamišėlio strategijos“ pagalba buvo siekiama priversti Šiaurės Vietnamo vyriausybę vesti taikos derybas Vietnamo karui užbaigti.[3] Amerikos diplomatai (ypač Henris Kisindžeris) taip pat apibūdino ir įsiveržimą į Kambodžą 1970 m., padiktuotą R. Niksono tariamo nestabilumo.[4] R. Niksono strategijos naudojimas Vietnamo kare buvo problematiškas. „Pirma, kodėl jam reikėjo apsimetinėti, norint bet kokia kaina pasiekti savo tikslus, jo oponentai taip pat norėjo tai daryti bet kokia kaina pasiekti savo tikslams. Antra, R. Niksonas, savo nelaimei, turėjo būti priekyje demokratijos jėgų, pavargusių ir vis daugiau kritiškai nusistačiusių prieš karą“.[5]

Ištakos redaguoti

Pamišėlio teorijos koncepcija buvo grindžiama žaidimų teorija. R. Niksono strategija gali būti siejama su viduramžių filosofu Nikolu Makiaveliu, kuris savo politinės istorijos ir filosofijos traktate „Discorsi sopra la prima deca di Tito Livio“ (knyga 3, skyrius 2) aptaria, kaip kartais yra „labai išmintinga simuliuoti beprotybę“. Šios strategijos logika dažniausiai yra priskiriama amerikiečių ekonomistui Tomui Šelingui, kurio knygose „The Strategy of Conflict“ ir „Arms and Influence“ aptariamas „iracionalumo racionalumas“ ir koks naudingas gali būti „grasinimas, duodantis šansą“. Kimball teigia, jog R. Niksonas kūrė savo strategiją nepriklausomai ir atsižvelgdamas į praktinę patirtį bei stebėdamas Eizenhauerio vykdytą Korėjos karą.[5]

Šaltiniai redaguoti

  1. Haldeman, H. R. (1978). The Ends of Power. Times Books. p. 122., p. 122
  2. Carroll, James (2005-06-14). „Nixon's madman strategy“. The Boston Globe. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
  3. Robert D. Schulzinger (2002). U.S. Diplomacy Since 1900. Oxford University Press US. p. 303. ISBN 0-19-514221-7.
  4. Michael S. Sherry. In the Shadow of War. Yale University Press, 1995. ISBN 0-300-07263-5. Page 312.
  5. 5,0 5,1 David A. Welch (2005). Painful Choices. Princeton University Press. p. 154. ISBN 0-691-12340-3.