Palingenezė
Palingenezė (sen. gr. πάλιν, γένεσις – 'tapsmas, gimimas') – filosofijoje, teologijoje ir biologijoje vartojama sąvoka; filosofijoje ji apibūdina (plačiausiąja jos prasme) teoriją (pvz., pitagoriečių), kad žmogaus siela nemiršta drauge su kūnu, bet atgimsta iš naujo įsikūnydama. Taigi, palingenezė atitinka metempsichozę.[1]
Siauresne prasme palingenezės terminas vartojamas A. Šopenhauerio filosofijoje. Pastarasis šį terminą taikė savo doktrinai, kad valia nemiršta, bet iš naujo manifestuoja naujuose individuose. A. Šopenhaueris atmetė tradicinę metempsichozės doktriną, kad persikūnija tam tikra siela.[1]
Žodžio palingenesis arba palingenesia vartoseną galima atsekti iki stoikų, kurie šiuo žodžiu įvardijo nepaliaujamą visatos atkūrimą po to, kai ją į save sugeriąs Demiurgas. Pasak Filono, Nojus ir jo sūnūs vadovavę Žemės „atnaujinimui“ arba „atgimimui“. Juozapas Flavijus palingenezės terminu įvardijo žydų tautos atgimimą, Plutarchas – sielų transmigraciją, Ciceronas – savo sugrįžimą iš tremties.[1]
Naujame Testamente aptinkama teologinė dvasinio atgimimo samprata, tačiau pats žodis sutinkamas tik dusyk. Palingenezės terminą vartojo ir Bažnyčios Tėvai, taip įvardydami krikšto apeigą arba atgailos būseną.[1]
Naujaisiais laikais palingenezės sąvoką imta vartoti biologijoje (pvz., Ernst Haeckel ir Fritz Müller), įvardijant tikslų protėvių bruožų atkartojimą paveldėjimo keliu, priešinant jį kenogenezei (καινός 'naujas'), kai paveldėti bruožai pakinta veikiami aplinkos.[1]
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 „Encyclopædia Britannica“, 1911 m. leidimas, straipsnis „Palingenesis“.