Mukačevės arba Palonoko pilis (ukr. Замок Паланок, veng. Munkács vára) – viduramžiais statyta ir iki mūsų dienų gerai išsilaikiusi pilis Mukačevėje (Užkarpatė, Ukraina). Aplink piliakalnį XVI a. buvo iškastas vandens griovys, kartu su statmenai įkastais ąžuoliniais, į viršų nusmailntais rastais sudaręs gynybinį įtvirtinimą – palanoką.

Pilies vaizdas iš toliau

Architektūra redaguoti

 
Bendras planas

Akmens mūro pilis stovi Latoricos upės slėnyje, ant 68 m aukščio vulkaninės kilmės kalvos. 13 930 m² teritoriją užimanti piliavietė išsisidėsčiusi pakopomis: Viršutinė (pati seniausia dalis, užstatyta XIV–XVI a.), 6 m žemiau dunkso Vidurinė (XVII a.) ir dar 10 m žemiau – Žemutinė (XVII a.). Žvelgiant iš viršaus pilių kompleksas yra kiek siaurėjančio stačiakampio formos, iš visų pusių apjuostas 3-3,5 m storio gynybine siena ir 10–12 m gylio sausais grioviais. Aštuoni bastionai prie gynybinės sienos dengia piliavietę iš išorės.

  • Žemutinė pilis (bendrame plane pažymėta skaičiais 1, 2, 3) – skirta įvažiavimo vartus saugojusiems sargybiniams, ją nuo Viduriniosios skiria griovys ir pakeliamas tiltelis.
  • Viduriniojoje pilyje (pažymėta 4, 5, 6) išsidėsčiusios kareivinės, ginklų ir šaudmenų sandėliai, pokylių salė ir virtuvės.
  • Romanikos stiliaus Viršutinėje pilyje (pažymėta skaičiais nuo 7 iki 16) gyveno valdovas, čia buvo įgulos bažnyčia ir gyvybiškai svarbus objektas – 85 m gylio šulinys. Kažkada šioje dalyje stovėjęs fortifikacinis donžonas iki mūsų laikų neišliko.

Istorija redaguoti

 
Vienintelio pilies šulino vandens pakėlimo įtaisas

Medinė pilis šioje vietoje matyt stovėjo ir anksčiau, kai Užkarpatė priklausė Kijevo Rusiai, vėliau – Vengrijos karalystei. Po 1240–41 m. totorių antpuolio pastarosios karalius Bela IV įsakė statyti naują tvirtovę, turėjusią apsaugoti šalies rytines sienas ir strateginius kelius. Nuo XIII iki XIV a. ji buvo Arpadų ir Anžu vengrų didikų rezidencija.

Pabėgęs nuo Vytato Didžiojo persekiojimo čia nuo 1396 m. prieglobstį rado Vengrijos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio giminaitis Teodoras Karijotaitis. Lietuvos kunigaikščio Teodoro gyvenimo pilyje metu ji buvo iš esmės rekonstruota: prie donžono bokšto pristatytas dviejų aukštų gyvenamas namas (jame ir apsigyveno kunigaikštis su žmona Olga); 1401 m. Aukštutinės pilies gynybinė siena paaukštinta iki 10 m, už jos iškastas sausas griovys; pilies kampuose iškilo keturi sargybos bastionai (išliko trys), ant kurių (o taip pat ir bastionuose) pastatytos 164 patrankos. Kieme pradėtas ir užbaigtas kasti 85 m gylio šulinys (viršutinio žiedo diametras – 2,5 m). Iki 71 m gylio galima nusileisti akmeniniais laipteliais, o 83 m gylyje įrengti du vandens rezervuarai.

 
Pilis XVII a. graviūroje
 
Aukštutinės pilies kiemas

Po Teodoro Karijotaičio mirties 1414 m. pilyje gyveno jo našlė, o po jos mirties nuo 1418 m. čia šeimininkavo Vengrijos regentas Janošas Huniadis (veng. Hunyadi János). Ilgą laikotarpį Palionoko pilis buvo Vengrijos karalių nuosavybė, bet, 1526 m. pralaimėjus Mohačo mūšį turkams, monarchų galia susilpnėjo. XVI a. viduryje Mukačevę, o kartu ir pilį užėmė austrai. Kai į Užkarpatę vėl grįžo vengrai, karalius miestą kartu su gynybiniais įrengimais perdavė valdyti Magočių šeimai.

1633 m. Mukačevės pilį nupirko Transilvanijos kunigaikštis Jurgis Rakočis (veng. II. Rákóczi György), iš jos valdęs visą kunigaikštystę. Po Rakočio mirties jo našlė piliavietę plėtė ir stiprino – tuo metu buvo išmūryta Žemutinė pilis.

1711 m. tvirtovė atitenka Habsburgams, kurie ją kartu su Mukačevės dominija perdavė valdyti žinomai austrų giminei Šionbornams (vok. Schönborn). Ji tapo atrama Austrijai kovojant su vengrų išsivadavimo judėjimu Užkarpatėje. Karo su Napoleonu metu pilyje buvo paslėptos Habsburgų karališkosios brangenybės. 1789–1897 m. čia buvo įrengtas kalėjimas Austrijos-Vengrijos monarchijos politiniams priešininkams, o nuo 1926 m. – kareivinės: pirmiau čekoslovakų, o vėliau vengrų kariškiams. Po 1944 m. Užkarpatė įėjo į Ukrainos TSR sudėtį, pilyje veikė profesinė-technikos mokykla, o vėliau atidarytas Istorijos muziejus su paveikslų galerija.

Šaltiniai redaguoti