Padegamoji kulka (rus. зажигательная пуля; angl. incendiary bullet) – kulka, užtaisyta padegamąja medžiaga (baltuoju fosforu, termitu ir pan.), skirta lengvai užsiliepsnojančioms medžiagoms padegti. Efektyviai padega benziną bakuose ir talpyklėse, šiaudinius stogus, šieno kupetas, sausą žolę.[1]

12,7×108 mm R kalibro šarvamušiai padegamieji šoviniai kulkosvaidžio juostoje

Padegamųjų kulkų sandara:

  • Paprastą padegamąją kulką sudaro metalinis apvalkalas, švininis korpusas, cilindras su padegamąja medžiaga ir traseris.
  • Prišaudomąją padegamąją kulką sudaro apvalkalas, gaubtelis, švininis korpusas, cilindras su padegamąja medžiaga, švininis įdėklas, cilindras su degikliniu mišiniu ir trasuojamuoju mišiniu, kapsulės įvorė su padegamąja kapsule, saugiklio, skiltuvo su daužikliu, ir drobinės pertvaros.[2]

Paprastos padegamosios kulkos dabar dabar praktiškai nebenaudojamos. Jas pakeitė kombinuotos veikmės kulkos. Pvz., Rusijos kariuomenėje naudojamos šarvamušės padegamosios BZ (rus. БЗ) ir šarvamušės padegamosios trasuojamosios BZT (rus. БЗТ) bei sprogstamosios kulkos PZ (rus. ПЗ) ir ZMD (rus. ЗМД).

Padegamosios kulkos Pirmajame pasauliniame kare redaguoti

Padegamosios kulkos imtos naudoti Pirmajame pasauliniame kare. Pradžioje jos buvo užtaisomos fosforu, ir buvo dar vadinamos dūminėmis trasuojamosiomis kulkomis, nes užsidegdavo šūvio metu ir lėkdamos palikdavo mėlyną dūmų pėdsaką. Efektyvusis šių kulkų nuotolis buvo tik apie 320 m, nes toliau kulkos lėkdavo be fosforo, kadangi šis spėdavo išdegti.[3]

Padegamuosius šovinius (vadintus angl. Buckingham ammunition) tiekė pirmiesiems britų naktiniams naikintuvams, kovojusiems su dirižabliais, naktimis bombardavusiais Britų salas. Dirižabliai būdavo užpildyti vandeniliu, todėl jie būdavo labai jautrūs ugniai (paprastos kulkos pralėkdavo kiaurai nepadegdamos vandenilio). Padegamąsias kulkas naudodavo ir prieš minkštuosius stebėjimo aerostatus.[4]

Britų Aviacijos korpuse buvo uždrausta naudoti padegamuosius šaudmenis oro mūšyje, kai orlaivis kaunasi su kitu orlaiviu. Juos buvo leista naudotis tik oro balionams ar dirižabliams atakuoti. Lėktuvo, ginkluoto padegamaisiais šoviniais, pilotas turėdavo vežiotis jam skirtą vado įsakymą, kur būdavo nurodoma naudoti šiuos šovinius.[5]

JAV kariuomenė iki įsijungdama į Pirmąjį pasaulinį karą naudojo tik paprastas švinines kulkas. Kariaudamos JAV ėmė gaminti kelis naujus šovinių tipus, tų tarpe - ir padegamuosius.[6]

Nuorodos redaguoti

  1. Болотин Д. Н. Глава третья. Автоматические и самозарядные винтовки и карабины // Советское стрелковое оружие — Третье издание. — М.: Воен. изд-во, 1990. — С. 89. — 383 с. — 50 тыс. экз. — ISBN 5-2030-0631-8.
  2. Болотин Д. Н. История советского стрелкового оружия и патронов — СПб.: Полигон, 1995. — С. 255. — 303 с. — (Военно-историческая библиотека). — 15 тыс. экз. — ISBN 5-85503-072-5
  3. [http://books.google.com/books?id=3XcMAAAAYAAJ&printsec=titlepage&client=firefox-a#PPA197,M1 United States War Department (1919). America's Munitions: 1917–1918
  4. Encyclopedia - Observation Balloons.
  5. Heaven High, Hell Deep 1917-1918, Normal Archibald
  6. Crowell, Benedict (1921). The Armies of Industry: Our Nation's Manufacture of Munitions for a World in Arms. Yale University Press. p. 250.