Pabaisko mūšis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Pabaisko mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Paminklas Pabaisko mūšiui atminti | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
| Švitrigailos pajėgos (Polockas, Vitebskas, Smolenskas, Kijevas, Voluinė) |
Žygimanto Kęstutaičio pajėgos (Žemaitija, Palenkė, Gardinas, Minskas) | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Švitrigaila | Jakub Kobylański Žygimantas Kęstutaitis Mykolas Žygimantaitis | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 30 000 | 30 000 | ||||||
Pabaisko mūšis (kartais jis dar vadinamas Šventosios-Pabaisko mūšis arba Vilkmergės mūšis) vyko 1435 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje tarp Jogailos brolio Švitrigailos ir Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio.
Karas tarp jų prasidėjo 1432 m., kai grupė Švitrigailos valdymu nepatenkintų lietuvių didikų su Jonu Goštautu priešaky, užmezgę ryšius su Lenkijos ponais, o visų pirma su Zbignevu Olesnickiu, aršiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nepriklausomybės priešininku, surengė pasikėsinimą prieš Švitrigailą bei didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Žygimantą. Tačiau Švitrigaila įsitvirtino Polocke ir išlaikė savo valdžioje rytines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sritis. Žygimanto valdžią pripažino dabartinės Lietuvos ir vakarų Baltarusijos žemės. Jį taip pat rėmė Lenkija, kurios ponai priešinosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (Švitrigailos) įtakos didėjimui bei siekė, kad Lietuva būtų prijungta prie Lenkijos, kaip buvo įvardyta 1385 m. pasirašytoje Krėvos sutartyje. Švitrigailos sąjungininku buvo Livonijos ordinas. Vidaus karas užsitęsė apie trejus metus. 1435 m. kovojančios pusės sutelkė maždaug po 30 tūkstančių karių lemiamoms kautynėms. 1435 m. rugsėjo 1 d. abi armijos susitiko dabartinio Pabaisko vietoje. Švitrigailos kariuomenė buvo sumušta, į nelaisvę paimtas Žygimantas Kaributaitis (Gedimino anūkas).
Po šio mūšio Žygimantas sugebėjo užimti visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tačiau ši pateko į politinę priklausomybę nuo Lenkijos, iš kurios nebeišsivadavo iki pat valstybės likvidavimo 1795 m. Švitrigailos sąjungininkas, Livonijos ordinas mūšio metu patyrė didelių nuostolių, tačiau mūšio reikšmė karo su Ordinu pabaigai žymėti - pernelyg sureikšminama. Kunigaikštis Žygimantas mūšio lauką pavadino Pabaisku – nuo lenkiško žodžio „pobojowisko“, reiškiantį mūšio lauką, o ten tekantį upelį pavadino Viktorija (pergalė).
1436 m. Žygimantas mūšio vietoje pastatė Pabaisko Švč. Trejybės bažnyčią, aplink kurią įsikūrė dabartinis Pabaisko miestelis.
Atminimas redaguoti
- Įamžinant Pabaisko mūšio vietą, esančią apie 10 km į pietus nuo Ukmergės ir apimančią plotą tarp Pabaisko miestelio ir Žirnajų ežero šiaurinio kranto, 1989 m. čia buvo pasodinti ąžuoliukai, pastatytas laikinas stogastulpis su mūšio data.
- 1988 m. kolūkio „Deltuva“ kultūros namuose (dabar Deltuvos Kultūros centras) ir 1989 m. gamyklos "Vienybė" kultūros namuose (Ukmergėje) sukurti 23 ir 45 m² ploto skulptoriaus, monumentalisto Šarūno Šimulyno vitražai „Pabaisko mūšis“.[1]
- 2005 m., minint mūšio 570-ąsias metines, ant kalvos už miestelio, prie kelio link Gelvonų pastatytas koplytstulpis (aut. Vladas Žulys) ir paminklas-aukuras.
- Tais pačiais metais Pabaisko miestelio centre, netoli bažnyčios, pastatytas skulptūrinis paminklas, atspindintis mūšio vaizdus (aut. Viktoras Žentelis).
- 2006 m. Pabaisko mūšio lauko vietoje buvo atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai (vad. Gintautas Zabiela), kurių tikslas – papildyti turimas žinias apie Pabaisko mūšį, patikrinti į Kultūros vertybių registrą įtrauktos teritorijos dalį, taip pat sudaryti sąlygas Pabaisko mūšio lauko įamžinimo akcentų statymui.
- 2008 m. mūšio vietoje pradėtas sodinti Lietuvos kariuomenės 90-mečio ąžuolynas bei atidengta skulptūra (aut. Vaidas Ramoška).