Nijolė Laurinkienė
| Nijolė Laurinkienė | |
|---|---|
| Gimė | 1951 m. rugpjūčio 8 d. Trakų rajonas |
| Gyven. vieta | Vilnius |
| Tautybė | lietuvė |
| Sutuoktinis (-ė) | Mečys Laurinkus |
| Veikla | etnologė, folkloristė, mitologė |
| Sritis | senovės lietuvių mitinis pasaulėvaizdis, deivių vaizdiniai |
| Organizacijos | Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus universitetas |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
Nijolė Laurinkienė (g. 1951 m. rugpjūčio 8 d. Trakų raj.) – Lietuvos etnologė, tautosakininkė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.
Biografija redaguoti
Vyras Mečys Laurinkus. 1974 m. baigė Vilniaus universitetą. 1997 m. habilituota humanitarinių mokslų daktarė.
Nuo 1985 m. dirba Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), buvo Sakytinės tautosakos skyriaus vadove.
Tyrimų sritys – baltų mitologija, lietuvių liaudies etnologija ir folkloras. Rengė tęstinį leidinį „Tautosakos darbai“.[1]
Bibliografija redaguoti
- Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose, 1990 m.
- Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose, 1996 m.
- Lietuvių liaudies dainynas (Jaunimo dainos. Meilės dainos), rengėja, 1995 m.
- Žemyna ir jos mitinis pasaulis, 2013 m.
- Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje, 2019 m.
Įvertinimas redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Nijolė Laurinkienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 624 psl.
Nuorodos redaguoti
- Išsami bibliografija – „Tautos mentoje“