Neptūnizmasuolienų kilmės hipotezė, pasak kurios, uolienos susidarė iš vandenyje išsiskyrusių arba mechaniškai nusėdusių nuosėdų. Kristalinės uolienos esančios pirminės, jos susidariusios pirminiame vandenyne, sėmusiame visą Žemę, cheminės kristalizacijos būdu. Sluoksniuotosios uolienos (dabar vadinamos nuosėdinėmis), kuriose yra fosilijų, esančios mechaninės pasaulinio tvano nuosėdos, o vulkaninės susidariusios dėl požeminių gaisrų.

Diskusijose su plutonizmo šalininkais dėl bazalto kilmės išaiškėjo neptūnizmo vienpusiškumas. XIX a. 3 dešimtmetyje įrodyta vulkaninė bazalto kilmė, magminių ir nuosėdinių uolienų sąvokos pagrįstos moksliškai, todėl neptūnizmas prarado metodologinę reikšmę.

Senovės graikų mokslininkas Talis Miletietis – neptūnizmo idėjų pradininkas. Neptūnizmas atsirado XVIII a. viduryje. Žymiausi šalininkai: A. H. Verneris, J. V. Gėtė (Vokietija), A. Deliukas (Prancūzija), R. Kirvanas, F. Moras (Jungtinė Karalystė).

R. Simonovičius 18031813 m. propagavo neptūnizmo idėjas Vilniaus universitete.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. NeptūnizmasLietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas 156–157 psl.