Nefrologija

Nefrologija (gr. nephros – inkstas ir logos – mokslas) – medicinos šaka, kuri tiria inkstų struktūrą, funkcijas, ligų etiologiją, patogenezę, kliniką, profilaktiką ir gydymą. Greta fizikinių, biocheminių, imuninių, radioizotopinių tyrimo metodų taikoma inkstų angiografija, biopsija, urografija. Nefrologija susijusi su urologija.

Istorija

Ši medicinos šaka atsirado XIX a. viduryje, R. Braitui (1788–1858 m., Didžioji Britanija) aprašius nefrito požymius ir kliniką. A. Šumlianskis (1848–1895 m., Rusija) ir V. Boumenas (1816–1892 m., Didžioji Britanija) atrado inkstų kamuolėlio kapsulę, vėliau pavadintą jo vardu. Buvo ištirta ir aprašyta daugelio inkstų ligų simptomika, inkstų nepakankamumo vystymosi dėsningumai. XX a. pirmojoje pusėje L. Ambaras ir Ž. Albaranas (Prancūzija) sukūrė inkstų funkcijos tyrimo metodų. A. Marionas (Prancūzija) patobulino daugelį inkstų operacijų. Ypač sparčiai nefrologija pradėjo vystytis, kai buvo sukurti inkstų angiografijos ir urografijos metodai. Atlikti pirmieji inkstų persodinimo bandymai. E. Ulmanas (Austrija) 1902 m., ligoniui prijungdamas kiaulės inkstą, nesėkmingai mėgino gydyti inkstų nepakankamumą. 1912 m. D. Abelis, L. Rauntris ir B. Terneris (JAV) sukonstravo pirmąjį dirbtinį inkstą. V. Kolfas (Nyderlandai) 1943 m. padarė pirmąją hemodializę. 1954 m. Bostone pirmąkart sėkmingai persodintas inkstas. 1960 m. buvo įkurta Tarptautinė nefrologų draugija.

TSRS 1921 m. S. Zimnickis sukūrė inkstų funkcijos tyrimo metodą, 1924 m. originaliai suklasifikavo nefritus. 1934 m. V. Voronojus pirmasis pasaulyje transplantacijai pradėjo naudoti lavono inkstą. 1958 m. pradėtas naudoti dirbtinis inkstas. 1963 m. B. Petrovskis pirmą kartą sėkmingai persodino inkstą.

Lietuvoje nefrologijos klausimus, tokius kaip inkstų tuberkuliozė, plastinės inkstų operacijos, 1922–1940 m. tyrė V. Kuzma ir V. Kanauka. Dirbtinis inkstas pradėtas naudoti 1962 m. Vilniaus, 1969 m. Kauno ligoninėse. 1970 m. A. Marcinkevičius atliko pirmąją inksto persodinimo operaciją.