Nagardžuna
Sanskritas अर्जुन Nāgārjuna
Kinų k. 龍樹 Lóngshù
Japonų k. 龍樹 Ryūju
Korėjiečių k. 용수 Yongsu
Vietnam. k. Long Thụ
Tibetiečių k. klu.sgrub
Mongolų k.
Kategorija Bodhisatva

Ačarja Nagardžuna (telug. నాగార్జున , skr. नागार्जुन = IAST: Nāgārjuna – 'naga didvyris'; apie 150–250 m.) – Indijos filosofas bei mahajanos budizmo Madhjamakos mokyklos įkūrėjas.

Žinoma labai nedaug apie jo biografiją. Jis gimė dabartiniame Nagardžunakonde (netoli nuo Nagardžuna Sagaro, Andra Pradešas). Spėjama, kad jo kilmė buvo brahmaniška, kas paaiškina, kodėl jis rašė Sanskritu, o ne pali, kaip tuo metu buvo įprasta tarp budistų.

Filosofija redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Madhjamika.

Nagardžuna buvo deramai susipažinęs su kitomis indų filosofinėmis ir budizmo mokyklomis, t. y., su Nikajos tradicija.

Esama daugybės tekstų, kurie priskiriami Nagardžunai, tačiau dauguma jų, kaip manoma, parašyti vėlesnių autorių. Vienintelis tekstas, dėl kurio autorystės yra sutariama, vadinasi „Mūlamadhyamakakārikā“ („Esminės eilės apie Vidurio Kelią“).

Nagardžuna yra laikomas Madhjamikos, ankstyviausios Mahajanos mokyklos pradininku. Jis įvedė viena esminių Mahajanos sąvokų šūnjata.

Nagardžuna teigia, kad yra tuščios, t. y. neturi esmės, ne tik būtybės (nairatmja pudgala doktrina), bet ir, priešingai sarvastivados mokyklos doktrinai, visos dharmos (dharma nairatmja doktrina), nes visa tarpusavyje yra susiję priežastiniais priklausomosios kilmės santykiais. Reiškinių pasaulis neturi tvarios prigimties (nihsvabhava) ir yra tuščias (nairatmja), todėl ir pažinimas, kurį santykiniu padaro subjekto ir objekto santykis, yra tuščias. Nagardžunos manymu, klaidinga teigti, kad dharmos egzistuoja ar neegzistuoja, tiesa yra tuštumoje. Šis tuštumas nėra ontologinė ypatybė ir kaip konceptuali samprata pats yra tuščias. Nagardžuna skiria sąlyginę tiesą (samvriti satja) nuo nelygstamos tiesos (paramartha satja), kuri yra nediskursyvi ir nesuvokiama. Tai leidžia sutapatinti samsarą su nirvana, nes jos abi yra tuščios, todėl bodhisatvai nereikia atsisakyti nirvanos tam, kad būtų galima padėti kenčiantiems samsaroje. Kaip priemonę suvokti tuštumai suformulavo tetralemą (čatuškoti) su loginiais teiginiais (p, ne-p, p ir ne-p, nei p, nei ne-p), kuria paneigiamos 4 alternatyvos: buvimas, nebuvimas, buvimas ir nebuvimas, nei buvimas, nei nebuvimas.[1]

Kūryba redaguoti

Nagardžunai priskiriama visa virtinė filosofinių, alegorinių kūrinių bei stotrų („pagarbinimų“), nors didelės jų dalies autorystė abejotina. Dauguma jo veikalų išlikę kaip vertimai į tibetiečių kalbą. Be filosofinių veikalų, sukūrė ir keletą literatūrinių:

  • Catuḥstava stotra – aiškiai Nagardžunai priskiriamas stotrų rinkinys, sudarytas iš 4 dalių (Lokātītastava, Niraupamyastava, Acintyastava ir Paramārthastava); Nagardžuna čia dėsto savo madhjamakos budizmo mokyklos filosofines nuostatas, daugelis kurių atmeta tradicinę ankstesnių mokyklų Tripitakos interpretaciją. Žinomi madhjamakos paradoksai, kylantys iš dviejų tiesos lygmenų, čia poetinėje doktrinos eksplikacijoje tampa figūrine kalba.
  • Lekha – Satavahanų imperatoriui skirtas laiškas, kuriame apibendrinama budistinė etika;
  • Ratnāvalī („brangakmenių vėrinys“), Tibeto Tripitakoje jam atitinka Rājaparikathā; tai budistinės filosofijos, moralės, politikos veikalas, skirtas Satavahanų valdovui.

Sudievinimas redaguoti

Po mirties Nagardžuna buvo sudievintas ir dabar yra garbinamas kaip bodhisatva. Jo ikonografijoje visada naudojami nagos (gyvatės, kobros) elementai, dažniausiai kaip kobros kapišonas, dengiantis galvą. Budizme naga simbolizuoja arhatą ir išminčių.

Šaltiniai redaguoti

  1. Kazimieras Seibutis. Nagardžuna. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009