Musninkai
- Apie kaimą Prienų rajone žr. Musninkai (Prienai).
| Musninkai | ||
|---|---|---|
| ||
  Musninkai |
||
| 54°56′53″š. pl. 24°50′31″r. ilg. / 54.948°š. pl. 24.842°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Vilniaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Širvintų rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Musninkų seniūnija | |
| Gyventojų | 366 | |
 Vikiteka |
Musninkai | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Мусники[2] | |
Musninkai – miestelis Širvintų rajono savivaldybėje, 13 km į pietvakarius nuo Širvintų. Seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras. Stovi Musninkų Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1861 m.), koplytėlė ir varpinė, veikia Musninkų Alfonso Petrulio gimnazija (joje 1988 m. įkurtas muziejus), vaikų darželis, kultūros namai, biblioteka (įsteigta 1937 m.), vokiečių karių kapai, paštas (LT-19017).
Etimologija redaguoti
Miestelio vardas – vandenvardinis vietovardis: jam vardą davė pietiniu pakraščiu tekanti Musės upė (dešinysis Neries intakas).[3]
Istorija redaguoti
.jpg)
1422 m. Musninkai priklausė Kristinui Astikui. Tuo metu ir vėliau Musninkų vardu apylinkėje buvo keli dvarai. Juos valdė Musnickiai, Misevičiai, Giedraičiai ir kiti, didumą – Astikų-Radvilų linijos didikai. Iki 1522 m. pastatyta bažnyčia, ji nuo 1554 m. iki XVII a. antro dešimtmečio vidurio priklausė evangelikams reformatams, 1856 m. pastatyta mūrinė. Bažnyčioje XVII-XIX a. su pertraukomis veikė vargonininkų ir būgnininkų grupė Musninkų kantoriai.
Po Astikų iki XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios valdė Radvilos. 1561 m. Ldk Žygimantas Augustas leido Jeronimui Seniavskiui, kurio žmona buvo Ežbieta Radvilaitė, kurti miestą, rengti turgus, laikyti smukles. 1777 m. įkurta parapinė mokykla. 1785 m. ir 1812 m. Musninkai degė. Per 1830–1831 m. sukilimą čia kūrėsi A. Milošo ir P. Bilevičiaus sukilėlių būriai. XIX a. Musninkai buvo Vilniaus apskrities miestelis ir dvaras, valsčiaus bei seniūnijos centras.[4]
1905 m. gruodžio mėn. gyventojai nušalino rusišką valsčiaus valdybą. 1918 m., pasitraukus Vokietijos pajėgoms, Musninkus užėmė bolševikai, o 1919 m. – Lenkijos kariuomenė.[5] 1920 m. lapkričio 19-20 d. ties Musninkais vyko Lietuvos kariuomenės ir Lenkijos kariuomenės Liucijaus Želigovskio rinktinės dalinių kovos.
1941 m. rugsėjo 5 d. vokiečių okupacinės valdžios įsakymu Pivonijos šile prie Ukmergės nužudyta apie 180 Musninkų valsčiaus žydų. 1944 m. liepos mėn. Musninkų valsčiuje Jonas Misiūnas (slap. Žalias velnias) ėmė telkti Lietuvos partizanus, jie du kartus užėmė miestelį ir išlaisvino suimtuosius. Nuo 1945 m. Musninkų apylinkėse kovojo Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės 1-jo bataliono Lietuvos partizanai. 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. sovietinė valdžia uždarė į lagerius arba ištrėmė daugiau kaip 40 gyventojų.
1949–1992 m. „Naujojo gyvenimo“, „Svajonės“ ir Musninkų kolūkio centrinė gyvenvietė.[6] 2019 m. patvirtintas Musninkų herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| XIX a. 2-oji pusė – 1915 m. | Musninkų valsčiaus centras | Vilniaus apskritis |
| 1919–1948 m. | Ukmergės apskritis | |
| 1948–1950 m. | Širvintų apskritis | |
| 1950–1962 m. | Musninkų apylinkės centras | Širvintų rajonas |
| 1962–1965 m. | Ukmergės rajonas | |
| 1965–1995 m. | Širvintų rajonas | |
| 1995– | Musninkų seniūnijos centras | Širvintų rajono savivaldybė |
Architektūra redaguoti
Miestelis spindulinio plano. Svarbiausias pastatas – neogotikinė Musninkų Švč. Trejybės bažnyčia, pašventinta 1865 m., kurioje yra vertingi mediniai neobarokiniai altoriai (XVIII a. pirmoji pusė – XIX a. pirmoji pusė), vitražas „Švč. Mergelės Marijos karūnavimas“ (1933 m.), paveikslas „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“ (XIX a.), neobarokinė medinė skulptūra „Nukryžiuotasis“ (XIX a. vid.).
Šventoriuje yra medinė dviejų tarpsnių varpinė, statyta 1868 m. su piramidiniu stogu, užsibaigiančiu aštuonkampiu bokšteliu ir ornamentuotu geležiniu kryžiumi (kryžius padarytas 1868 m.); mūrinė šventoriaus tvora su 14 Kryžiaus kelio stočių koplytėlių (1882 m.).
Karalienei Barborai Radvilaitei (1520–1551) atminti pastatyta baroko stiliaus mūrinė Barboros koplytėlė (XVIII a.). Pasakojama, kad Barboros koplytėlę pastatė pati Barbora Radvilaitė, stebuklingai išsigelbėjusi persikėlimo per patvinusią Musę metu. Išliko XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžioje Musninkų dvaro sodybos fragmentų – 2 svirnai, kluonas, dvaro rūmų rūsys, vandens malūno liekanos.[7]
Gyventojai redaguoti
 | |||||||||
| 1833 m. | 1867 m.*[2] | 1897 m.sur. | 1902 m. | 1923 m.sur.[8] | 1942 m.sur. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur.[9] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 202 | 307 | 449 | 460 | 556 | 415 | 451 | 302 | ||
| 1979 m.sur.[10] | 1980 m.[11] | 1986 m.[12] | 1989 m.sur.[13] | 2001 m.sur.[14] | 2011 m.sur.[15] | 2021 m.sur. | - | ||
| 470 | 400 | 439 | 453 | 472 | 415 | 366 | - | ||
| |||||||||
| |||||||||
Žymūs žmonės redaguoti
- Musninkų bažnyčios šventoriuje palaidotas Musninkuose miręs Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Alfonsas Petrulis (1873–1928).
- Progimnazijoje mokėsi rašytojas Ignas Šeinius (1889–1959).
- Musninkuose gimė archeologas, karybos istorikas ir žurnalistas Manvydas Vitkūnas (1977–).
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 366 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 205
- ↑ Muśniki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VI (Malczyce — Netreba). Warszawa, 1885, 814 psl. (lenk.)
- ↑ Savivaldybė, 1930 m., Nr. 4. – 28-29 psl.
- ↑ Algirdas Baltutis. Musninkai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 616 psl.
- ↑ Jurgita Rimkevičienė. Musninkai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 616 psl.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Musninkai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 45 psl.
- ↑ Musninkai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 158
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
Literatūra redaguoti
- Musninkai. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 520 psl.
- Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. t. 2 kn. 2 / Algimantas Miškinis. – Vilnius, 2002. – ISBN 9986-420-45-8
- Musninkai. Kernavė. Čiobiškis / Stanislovas Buchaveckas, Jadvyga Barbaravičienė, Povilas Krikščiūnas. – Vilnius: Versmė, 2005. – 1292 p.: iliustr. – ISBN 9955-589-00-0
Nuorodos redaguoti
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Liukonys – 15 mk Vindeikiai – 6 km |
ŠIRVINTOS – 12 km Vileikiškiai – 5 km |
| ||||||||
| Čiobiškis – 13 km Lapelės – 7 km |
|
Bartkuškis – 7 km Jauniūnai – 12 km | |||||||||
| Kernavė – 7 km | |||||||||||
