Mosėdžio I akmuo su dubeniu
| Mosėdžio I akmuo su dubeniu | |||
|---|---|---|---|
  Mosėdžio I akmuo su dubeniu |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Skuodo rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Mosėdžio seniūnija | ||
| Aukštis | 0,74–0,8 m | ||
| Naudotas | I tūkstantmečio II pusė – XV-XVI a. | ||
| Tirtas | 1971 m. | ||
Mosėdžio (Šerkšnių) akmuo su plokščiadugniu dubeniu (saugotinas objektas) – mitologinis akmuo pietvakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Mosėdyje, Bartuvos dešiniajame krante, Respublikinio V. Into akmenų muziejaus ir Salantų regioninio parko teritorijoje.
Apibūdinimas redaguoti
Akmuo pilkas, apysmulkio grūdėtumo granito, apskritas, 1,33–1,42 cm skersmens ir 74–80 cm aukščio. Virš žemės kyšo 43–52 cm aukščio dalis.[1] Šonų viršutinė, iki 30–35 cm pločio dalis šiurkščiai aptašyta, o apatinė šonų dalis ir akmens apačia nelygi, vietomis grubiai apskaldyta.
Viršutinė plokštuma 1,25–1,33 cm skersmens, lygiu, nutašytu paviršiumi, ties kurio viduriu iškaltas apskritas 4–6 cm gylio dubuo plokščiu dugnu ir nuožulniomis sienelėmis. Dubens skersmuo viršuje 48–49 cm, o ties dugnu – 45 cm.
20 m į pietryčius stovi paminklas Kardo rinktinės partizanams, o 35 m į pietvakarius stūkso Mosėdžio II akmuo su dubeniu.
Istorija redaguoti
1969 m. akmenį rado Vaclovas Intas. Jis buvo Šerkšniuose, Bartuvos kairiajame krante, 65 m į pietus nuo upės, atšlaitėje priešais J. Rumbučio sodybą. Aptiktas gulintis ant šono, dubeniu atsuktas į pietvakarius. 1971 m. perkeltas į Mosėdžio akmenų muziejų.
Tyrinėjimai redaguoti
1971 m. aplinką tyrinėjo Lietuvos istorijos instituto archeologas Vytautas Urbanavičius. 50 m į rytus nuo akmens buvo aptikta apie 1 m skersmens ir 80 cm gylio ugniavietės duobė su 5 cm storio degėsių ir anglių sluoksnį. Virš laužavietės rasta daug pilko granito nuoskalų.[2]
Manoma, kad šioje vietoje buvusi pagoniška šventykla, kurioje šalia židinio stovėjęs aukuras (akmuo su dubeniu). Šventyklą naikinant, apeiginis akmuo buvęs nuridentas į nuošalesnę vietą ir įverstas šonu į duobę.
Į pietus-pietryčius nuo akmens buvo išlikę akmenų krūsnių, ženklinančių ankstyvosios žemdirbystės laukus.
Senovės kulto vieta, kurioje yra akmuo, datuojama I tūkstantmečio antrąja puse – XV-XVI a.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Julius Kanarskas. Salantų regioninio parko kultūros paveldo objektų stebėsenos 2017 metais ataskaita. – Salantai, 2017 12 18. – L. 22, eil. Nr. 44
- ↑ Vytautas Urbanavičius. Senovės lietuvių spėjamų kulto vietų kasinėjimai. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1. – B. 351. – L. 23-24
- Ignas Jablonskis. Dar apie dubenėtuosius akmenis Kretingos ir Skuodo rajonuose. – Kraštotyra. – Vilnius, 1971. – P. 130-131
- Rimantas Matulis. Istoriniai akmenys. – Vilnius, 1990. – P. 79, eil. Nr. 244
- Vytautas Urbanavičius. Mitologinių akmenų aplinkos tyrinėjimai 1970-1971 m. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970-1971 metais. – Vilnius, 1972. – P. 79
- Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius, 1998. – P. 144-145