Mikologija
Mikologija – mokslas biologijos dalis, susikūręs XIX a. pirmojoje pusėje, tiriantis grybus (įskaitant pelėsius ir mieles), jų genetines bei biochemines savybes, jų panaudojimą medicinai bei maistui, taip pat nuodingąsias savybes. Mikologija artimai susijusi su fitopatologija – augalų ligų tyrimais (daugelį augalų ligų sukelia grybai). Istoriškai mikologija buvo botanikos mokslo šaka, nes grybai buvo priskiriami augalams.
Istorija redaguoti
Mikologijos sąvoką XVIII a. įvedė Christian Hendrik Persoon. Šis terminas greitai paplito tarp biologų mokslui apie grybus apibūdinti.
Greičiausiai jau nuo priešistorinių laikų žmonės rinko grybus maistui arba gydymo tikslams. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose grybai minimi Euripido (480–406 m. pr. m. e.) darbuose. Graikų filosofas Teofrastas iš Efeso (371–288 m. pr. m. e.) buvo pirmasis, kuris remdamasis lyginamaja morfologija bandė sukurti tam tikrą mokslinę augalų klasifikaciją, kuri apėmė ir grybus. Grybai jam buvo augalai, kuriems trūksta tam tikrų svarbių augalo dalių.
1969 m. Kornelio (Cornell) universiteto profesorius R. H. Whittaker pirmasis išskyrė grybus į atskirą gyvosios gamtos karalystę (Fungi arba Mycota), kadangi savo sandara, mityba, filogeneze ir kitais bruožais grybai skiriasi nuo augalų ir gyvūnų. Dabar sutariama, kad grybai – tai ne augalai, o ypatingos sandaros ir gyvensenos organizmai. Dėl to mikologija yra atskira mokslo šaka kaip ir zoologija arba botanika. Pirmieji mikologai buvo Elias Magnus Fries, Christian Hendrik Persoon ir Anton de Bary.