Michèle Mercier

Michèle Mercier



Tikras vardas	Jocelyne Yvonne Renée Mercier

Gimė	1939 m. sausio 1 d. (85 metai) Nica, Prancūzija

Šalis	Prancūzija



Sutuoktinis	Andre Smagghe (1961–1967) Claude Bourillot (1968–1976)


Aktyvumo metai	1957–
Užsiėmimas	aktorė
Žymesni vaidmenys
markizė Anželika 5 filmai (1964–1968)

Mišelė Mersjė (pranc. Michèle Mercier, g. 1939 m. sausio 1 d. Nicoje) – prancūzų aktorė, sukūrusi vaidmenis daugiau kap 50–yje kino filmų ir geriausiai žinoma kaip markizė Anželika 7–ojo dešimtmečio istorinių nuotykių filmų serijoje apie XVII a. vidurio Prancūziją.

Biografija redaguoti

Mersjė gimė pasiturinčioje prancūzo ir italės šeimoje^[1]^[2]. Ji siekė tapti šokėja, tačiau pokario gyvenimo realijose jos tėvai į tai žiūrėjo daugiau kaip į užgaidą. Vis tik jos užsispyrimas davė vaisių ir Mersjė tapo baleto soliste Nicos operos teatre.

Būdama 17–os, Mersjė išvyko į Paryžių, kur prisijungė prie Roland Petit trupės ir tuo pačiu pradėjo mokytis aktorystės. Vis tik jos tikrasis vardas kinui atrodė pernelyg ilgas, todėl pradedančiajai aktorei buvo pasiūlyta pasirinkti kitą. „Mišelė“ buvo jos jaunesnioji sesuo, mirusi būdama 5 metų amžiaus nuo vidurių šiltinės. Vis tik vėliau ji sakė, kad vardą „Mišelė“ pasirinko dėl aktorės Michèle Morgan.

Po kelių romantinių komedijų ir nedidelio vaidmens François Truffaut filme „Tirez sur le pianiste“ (1960 m.), Mersjė dirbo Anglijoje ir nusifilmavo keliuose filmuose Italijoje, dažniausiai nedidelio biudžeto juostose, kur paprastai vaidindama lengvo elgesio moteris.

Mersjė reikėjo vaidmens, kuris padėtų jai tapti žvaigžde. 1963 m., kai buvo nuspręsta ekranizuoti romaną „Anželika, angelų markizė“ (pranc. Angélique, Marquise des Anges) ji gavo savo šansą. Buvo kreiptasi į daugelį aktorių, kad jos suvaidintų Anželiką. Prodiuseris Francis Cosne norėjo, kad vaidmenį atliktų Brigitte Bardot, bet ji atsisakė. Toliau buvo svarstoma Annette Stroyberg, tačiau ji buvo įvertinta kaip nepakankamai žinoma aktorė. Catherine Deneuve buvo per blyški, Jane Fonda kalbėjo prancūziškai su amerikietišku akcentu, o Virna Lisi buvo užsiėmusi Holivude. Rimčiausiai svarstoma buvo Marina Vlady kandidatūtžra. Ji beveik pasirašė sutartį, bet galiausiai po kino bandymų vaidmenį laimėjo Mersjė. Aktorė to labai nevertino, nes su ja buvo elgiamasi kaip su pradedančiąja tuo metu, kai ji jau buvo gerai žinoma Italijoje (kai su ja buvo susisiekta vaidinti Anželiką, Mersjė jau buvo suvaidinusi daugiau nei dvidešimtyje filmų). Per ketverius metus buvo sukurti penki filmai, kurie sulaukė didelės sėkmės. Tačiau Anželikos vaidmuo tapo ir palaima, ir prakeiksmu. Šis vaidmuo beveik akimirksniu išpopuliarino Mersjė, ji prilygo net Brigitte Bardot, tačiau šis personažas užgožė visus kitus jos karjeros aspektus. Septintojo dešimtmečio pabaigoje „Anželika“ir „Mišelė Mersjė“ buvo tapę sinonimais. Bandydama išsivaduoti nuo Anželikos personažo, Mersjė suvaidino filme su Jean Gabin „Le Tonnerre de Dieu“, vėliau ji pasirodė su Robert Hossein filme „La Seconde Vérité“. Dar vėliau ji išvyko iš Prancūzijos ir bandė karjerą JAV, deja, nesėkmingai.

1991 m. Mersjė buvo Maskvos kino festivalio žiuri nare^[3].

Po 14 metų trukusios pertraukos, 1998 m. ji grįžo į ekranus Piero Vivarelli režisuotame filme „La Rumbera“. 1999 m. Mersjė susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis, ji net planavo parduoti garsiąją Anželikos vestuvinę suknelę, kurią kažkada ji išpirko iš kino studijos.

2002 m. Kanų kino festivalyje ji pristatė savo memuarų knygą.

2006 m. kovo 6 d. Mersjė buvo suteiktas Meno ir literatūros ordino kavalieriaus vardas.