Meilė Lukšienė
| Meilutė Lukšienė–Matjošaitytė | |
|---|---|
| |
| Meilė Lukšienė ir Justinas Marcinkevičius dalyvauja Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime Vilniuje, 1988 m. | |
| Gimė | 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje, Austrija-Vengrija |
| Mirė | 2009 m. spalio 16 d. (96 metai) Vilniuje, Lietuva |
| Tėvas | Stasys Matijošaitis |
| Motina | Julija Biliūnienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Kazimieras Lukša |
| Vaikai | Ingė Lukšaitė Giedrė Lukšaitė-Mrazkova Rimtis Lukša |
| Veikla | lietuvių literatūros tyrinėtoja, pedagogė, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos autorių. |
| Sritis | literatūrologija, kultūros istorija |
| Išsilavinimas | habilituota socialinių m. daktarė |
| Alma mater | Vytauto Didžiojo universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
Meilutė Julija Lukšienė–Matjošaitytė (1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje – 2009 m. spalio 16 d.[1]) – lietuvių literatūros tyrinėtoja, pedagogė, edukologė, habilituota socialinių mokslų daktarė, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos autorių.
Stasio Matjošaičio–Esmaičio (1877–1949) ir Julijos Biliūnienės (1880–1978) Matjošaitienės duktė, Ingės Lukšaitės motina, Marijos Alseikaitės-Gimbutienės pusseserė.
Biografija redaguoti
1924–1931 m. mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1931–1938 m. studijavo lituanistiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1973 m. pedagogikos mokslų daktarė.
Po studijų dirbo gimnazijos mokytoja. Nuo 1944 m. Kauno valstybinio universiteto asistentė. 1949–1959 m. Vilniaus universiteto dėstytoja, 1951–1958 m. Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja. Tačiau per 1958 m. prasidėjusį Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros „išvalymą nuo nacionalistų” atleista kartu su Irena Kostkevičiūte, Vanda Zaborskaite ir Aurelija Rabačiauskaite.
1959–1997 m. – Pedagogikos instituto (iki 1973 m. Mokyklų mokslinio tyrimo institutas, nuo 2001 m. Švietimo plėtotės centras) vyresnioji mokslinė bendradarbė. Būtent šiame institute kartu su bendraminčiais 1988 m. prabilo apie Lietuvos švietimo reformą, humaniškos, atsakingą pilietį ugdančios mokyklos kūrimą. 1988 m. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė.
Mokslinė veikla redaguoti
Mokslinę veiklą pradėjo kaip literatūros tyrėja. 1954–1955 m. parengė spaudai ir išleido savo motinos pirmojo vyro Jono Biliūno raštus (2 t. 1954–1955 m., 3 t. 1981–1982 m.), S. Daukanto (1955 m.), L. Jucevičiaus (1959 m., 1975 m.) raštų rinkinius. Parašė sintezes knygoms „Lietuvių literatūros istorija: Feodalizmo epocha“ (su kitais, 1957 m.), „Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai“ (su kitais, 1983 m.)
Vėliau tyrinėjo švietimo istoriją ir pedagoginę mintį, iškėlė švietimo istorijos svarbą, teigė, kad švietimas yra tautos kultūros dalis.
1988 m. – švietimo reformos pradininkė, esminių Lietuvos švietimo strateginių dokumentų – „Tautinės mokyklos koncepcija” (1988 m.), „Lietuvos švietimo koncepcija” (1992 m.), „Lietuvos švietimo reformos gairės“ (1993 m.), „Bendrojo lavinimo mokyklos programos” (1994 m.) – bendraautorė.[2]
Bibliografija redaguoti
- Jono Biliūno kūryba, monografija, 1956 m.
- Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. I pusėje, 1970 m.
- Demokratinė ugdymo mintis XVIII a. II p. – XIX a. I pusė, 1985 m.
- Jungtys, 2000 m.
Apdovanojimai, įvertinimas redaguoti
- Pirmasis Švietimo ir mokslo ministerijos Garbės ženklas.
- 1994 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinas
- 2003 m. – Vytauto_Didžiojo_ordino_Komandoro_didysis_kryžius už nuopelnus Lietuvos švietimui
- 2004 m. – UNESCO J. A. Komenskio medalis
- 2010 m. – Švietimo ir mokslo ministerija įsteigė kasmetinę Meilės Lukšienės premiją, skiriamą jauniesiems mokytojams.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ lrytas.lt informacija Archyvuota kopija 2011-07-22 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Meilė Lukšienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 690 psl.