Martinsala

Martinsala (latv. Mārtiņsala) – archeologinių paminklų kompleksas Latvijoje, ties Salaspiliu, Rygos rajonas. Pastačius ant Dauguvos Rygos hidroelektrinę Martinsala užtvindyta.

Istorija

XIII a. istorijos šaltiniuose Martinsala vadinama Sala (sen. vok. Holme), nuo XIII a. vidurio – Bažnyčios sala (Kirchholmu), nuo XVII a. dab. pavadinimas. Henriko Latvio kronikoje Martinsala minima kaip reikšmingas XII a. pab. Dauguvos lyvių centras. Martinsalos gyvenvietė įkurta XI a., bet iš archeologinių radinių (akmeninių kirvių, Senovės Romos monetų, papuošalų) daroma išvada, kad čia buvo gyvenama ir anksčiau. XII a. pab. gyvenvietė užėmė 4-5 ha plotą, joje gyveno daugiau kaip 50 žmonių. 1186 m. Ikškilės vyskupas Meinhardas čia pastatė vieną savo atraminių pilių, t. p. medinę bažnyčia, kurią 1202-1203 m. žiemą sudegino žiemgaliai. Atstatyta mūrinė bažnyčia sunaikinta per Livonijos karą. Per 1195-1203 m. sukilimą pilį užėmė ir kurį laiką valdė lyviai. Kalavijuočių ordinas ją įgijo numalšinus sukilimą. Nuo 1255 m. istorijos šaltiniuose pilis minima kaip Rygos arkivyskupo arba Rygos arkivyskupijos kapitulos nuosavybė. XIV a. antroje pusėje pilis prarado strateginę reikšmę.

Tyrimai

Martinsala tirta 1897 m., 1899 m. (vadovas A. Buholcas) ir nutarus statyti hidroelektrinę – 1966-1974 m. (Latvijos universitetas, Latvijos istorijos institutas, vadovai Evaldas Mugurevičius, Ana Zarinia). 1966–1974 m. ištirtas 0,75 ha gyvenvietės plotas: rasta 40 pastatų, 17 krosnių ir 118 židinių, amatininkų dirbtuvių liekanų. Seniausi pastatai (3 x 3 ir 3 x 6 m dydžio) datuojami XII a. pab. – XIII a. pr., įgilinti žemėje, kiti, statyti XIV a. antroje pusėje, antžeminiai.

Pilies teritorija tirta 1967-1973 m. Nustatyta, kad apie 1150 m² pilies kiemą iš 3 pusių juosė mūrinė gynybinė siena, Dauguvos pusėje – mediniai įtvirtinimai. Nustatyti du pilies statybos laikotarpiai. XII a. pab. – XIII a. pr. kultūriniame sluoksnyje rasti 6 įgilintų žemėje pastatų ir 18 židinių liekanos, 7 m gylio šulinys su kalkinio skalūno sienomis. Kieme palei gynybinę sieną rasta ant medinių stulpų statytų pastogių liekanų. XIII a. vidurio – XIV a. pr. kultūriniame sluoksnyje rasta palei gynybinę sieną pastatytų 7 gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, bokšto liekanos. Pilį 8–12 m nuo gynybinės sienos juosė griovys. Teritorija tarp griovio ir gynybinės sienos (priešpilis) buvo gyvenama.

Martinsalos kapinės tirtos 1966–1973 m. Jos apėmė apie 0,3 ha akmenine tvora aptvertą teritoriją aplink bažnyčią. Ištirta apie 0,2 ha teritorijos, rasti 1802 palaidojimai. Iki XIV a. gausu įkapių (raktų, peilių, ylų, Livonijos monetų, žiedų, segių ir kiti). Dauguma XV a. – XVI a. palaidojimų – be įkapių. Kapinėse laidoti Martinsalos gyventojai, t. p. mirusieji iš abiejų Dauguvos krantų apylinkių.

Martinsalos bažnyčios griuvėsiai tirti XIX a. pab. ir 1967-1969 m. Nustatyta, kad bažnyčia pastatyta iš skaldyto kalkinio skalūno, buvo 28,5 X 10,5 m dydžio. XV a. bažnyčiai pristatyta vakarinė dalis su bokštu, jos kolonos ir durų angos apmūrytos plytomis. Po bažnyčios grindimis rasti 54 palaidojimai, apie 50 XII a. – XVI a. pr. monetų.

Martinsalos teritorijoje rasta daugiau kaip 10 000 dirbinių: žemdirbystės (dalgių, pjautuvų, noragų, girnų akmenų), žvejybos (kabliukų, žeberklų, pasvarų) įrankių, amatininkų dirbinių ruošinių, t. p. įvežtinių daiktų, monetų iš Skandinavijos ir Rusios. 1968 m. rastas unikalus XIII a. pr. vyskupo Alberto laikų monetų lobis.

Literatūra

• Mugurevičs E. Ciems un pils Martinsala. Zinatniskas atskaites sesijas materiali par arheologu un etnografu 1974. gada petijumu resultatiem. Riga, 1974.