Vikipedija

Markas Aurelijus

Markas Aurelijus Antoninas (lot. Marcus Aurelius Antoninus; 121 m. balandžio 26 d. Romoje – 180 m. kovo 17 d. Vindobonoje, dab. Viena) – Romos imperatorius 161–180 m., karvedys ir garsus stoikų filosofas. Jis buvo paskutinis iš valdovų, vadinamų Penkiais geraisiais imperatoriais, ir paskutinis Pax Romana (27 m. pr. m. e. – 180 m. e.), Romos imperijos santykinės taikos ir stabilumo epochos, imperatorius. Jis buvo Romos konsulas 140, 145 ir 161 m.

Markas Aurelijus Antoninas
Romos imperatorius
Imperatoriaus Marko Aurelijaus portretas, II a.
Antoninų dinastija
Gimė 121 m. balandžio 26 d.
Romoje
Mirė 180 m. kovo 17 d. (58 metai)
Vindobonoje, dab. Viena
Palaidotas (-a) Šventojo Angelo pilis
Tėvas Marcus Annius Verus
Motina Domitia Lucilla
Sutuoktinis (-ė) Faustina Jaunesnioji
Vaikai 14, vieni jų Komodas, Anijus, Lucila,
Romos imperatorius
Valdė 161 m. - 180 m. (~19 metų)
Pirmtakas Antoninas Pijus
Įpėdinis Komodas
Vikiteka Markas Aurelijus

Markas Aurelijus gimė valdant Adrianui. Jo tėvas mirė, kai jis buvo dar vaikas, ir Marką Aurelijų augino motina bei seneliai. 138 m. mirus Adriano įvaikintam sūnui Lucijui Aelijui, imperatorius naujuoju įpėdiniu priėmė Marko Aurelijaus dėdę Antoniną Pijų. Antoninas savo ruožtu įsivaikino Marko Aurelijaus ir Lucijaus Aurelijaus Vero sūnų Aelį. Tais metais Adrianas mirė ir imperatoriumi tapo Antoninas. Būdamas sosto įpėdinis, Markas Aurelijus studijavo graikų ir lotynų literatūrą. Jo mokytojai – Herodas Atikas ir Frontonas. Vėliau jis daug metų artimai bendravo su Frontonu. Markas Aurelijus 145 m. vedė Antonino dukterį Faustiną Jaunesniąją. Po Antonino mirties 161 m. sostas atiteko Markui Aurelijui kartu su įvaikiu broliu Lucijumi Veru.

Marko Aurelijaus valdymas pasižymėjo kariniais konfliktais. Rytuose Romos imperija sėkmingai kovojo su atgimusia Partų imperija ir maištinga Armėnijos karalyste. Markas Aurelijus nugalėjo markomanus, kvadus ir sarmatų liazges Markomanų karuose. Tačiau šios ir kitos germanų tautos ir toliau kėlė grėsmę imperijai, todėl, nepaisant pasirašytų paliaubų, netrukus vėl prasidėjo ginkluoti konfliktai. Apie 166 m. prasidėjo rimta pandemija, vadinamasis „Antonino maras“, kuri nusiaubė Romos imperijos gyventojus, pražudžiusi maždaug ketvirtadalį Romos imperijos gyventojų. 169 m. mirė bendravaldis imperatorius Lucijus Veras. Skirtingai nei jo pirmtakai, Markas Aurelijus nusprendė neįsivaikinti įpėdinio, o paskirti savo sūnų Komodą. Dėl įpėdinystės ginčijosi tuometiniai ir modernieji istorikai. Marko Aurelijaus kolona ir raitelio statula vis dar stovi Romoje, kur buvo pastatyti jo karinėms pergalėms pažymėti.

Graikų kalba parašė filosofijos veikalą „Sau pačiam“ („Ad se ipsum“), kuris laikomas paskutiniu didžiuoju stoicizmo veikalu ir yra svarbus šaltinis, padedantis suprasti antikos filosofus.[1][2]

Filosofas redaguoti

Pagrindiniai straipsniai – Sau pačiam ir Stoicizmas.
 
Marko Aurelijaus portretas, atspindintis santūrų filosofo imperatoriaus temperamentą.

„Sau pačiam“ redaguoti

170–180 m. karinių kampanijų metu Markas Aurelijus rašė savo mintis graikų kalba kaip įkvėpimo ir savęs tobulinimo šaltinį. Imperatoriui mirus atrandami jo užrašai, kurie vėliau buvo sudėti į 12 knygų.[2] Originalus šio veikalo pavadinimas, jei jis toks buvo, nežinomas. „Sau pačiam“ (Ad se ipsum), kaip ir kiti pavadinimai, tarp jų ir „Meditacijos“, buvo priimti vėliau. „Sau pačiam“ laikoma literatūros ir filosofijos šedevru, veikale išdėstytos pagrindinės stoicizmo tezės; atspindėjo stoikų filosofiją ir dvasingumą. „Sau pačiam“ iki šiol gerbiama kaip literatūrinis paminklas tarnystės ir pareigos valdžiai. Knygą mėgo Frydrichas Didysis, Kristina Vaza, Džonas Stiuartas Milis, Johanas Volfgangas fon Gėtė, Levas Tolstojus, Bilas Klintonas.[3][4][5]

 
Jau XIX a. Marko Aurelijaus užrašų fragmentai skaitomi lietuviškai, o 1984 m. į lietuvių kalbą išverčiamas visas veikalas „Sau pačiam“.[2]

Nežinoma, kiek plačiai Marko Aurelijaus raštai buvo išplatinti po jo mirties. Kai kurios ankstyvosios literatūrinės nuorodos į jo pamokymų populiarumą yra klaidingos, o Julianas Apostatas, kuris Marku Aurelijumi rėmėsi tiek savo principais, tiek veiksmais, „Sau pačiam“ konkrečiai nemini.[6] Pirmosios išlikusios knygos citatos ir pirmasis žinomas paminėjimas į ją vardu („Markaus raštai sau pačiam“) yra X a. iš Areto iš Cezarėjos ir Bizantijos Suda. Pirmą kartą ją 1558 m. Ciuriche iš netrukus prarasto rankraščio išleido Guilielmus Xylander. Seniausias išlikęs pilnas rankraščio egzempliorius yra Vatikano bibliotekoje ir datuojamas XIV a.[7]

Stojiška filosofija redaguoti

Markas Aurelijus dar būdamas gyvas įgijo karaliaus filosofo reputaciją, kuri išliko ir po jo mirties; tiek Dionas Kasijus, tiek Historia Augusta biografas jį vadina „filosofu“.[8][9][10] Atrodo, kad Markas Aurelijus laikosi klasikinių stoikų pozicijų, pradedant Zenonu Kitijiečiu ir baigiant Epiktetu, pabrėždamas žmogaus bejėgiškumo jausmą dieviškumo ir likimo akivaizdoje. Markas Aurelijus, kaip paskutinis didysis stoikų filosofas, iš tikrųjų neturi jokio esminio indėlio į stoicizmą, nors jo veikalas „Sau pačiam“ yra išsami filosofinio judėjimo sintezė.[11] Jis leido sau vadovautis filosofija net sunkiais visuomeninio ir asmeninio gyvenimo momentais; kaip valstybės veikėjas sugebėjo eiti filosofo keliu.[12]

Istoriniai šaltiniai redaguoti

Pagrindiniai šaltiniai, pasakojantys apie Marko Aurelijaus gyvenimą ir valdymą, yra fragmentiški ir dažnai nepatikimi. Svarbiausia šaltinių grupė – tai biografijos, esančios „Historia Augusta“, kurias, manoma, rašė vienas autorius (šiame straipsnyje vadinamas „biografu“) maždaug nuo 395 m.[13][14] Vėlesnės biografijos ir pavaldžių imperatorių biografijos yra nepatikimos, tačiau ankstyvosios biografijos, gautos daugiausia iš dabar dingusių ankstesnių šaltinių (Marijaus Maksimo ar Ignoto), yra daug tikslesnės.[15] Adriano, Antonino, Marko ir Lucijaus biografijos apie Marko Aurelijaus gyvenimą ir valdymą yra patikimos, tačiau Aelijaus Vero ir Avidijaus Kasijaus biografijos nėra patikimos.[16]

Marko Aurelijaus auklėtojo Frontono ir įvairių Antonijaus valdininkų susirašinėjimas išliko įvairiuose rankraščiuose, apimančiuose laikotarpį nuo 138 iki 166 m.[17] Paties Marko Aurelijaus užrašai „Sau pačiam“ suteikia galimybę susipažinti su jo vidiniu gyvenimu, tačiau jame datų beveik neįmanoma nustatyti ir jose nedaug konkrečių nuorodų į pasaulietinius reikalus.[18] Pagrindinis to laikotarpio istorinis šaltinis yra Dionas Kasijus, graikų senatorius iš Bitinijos Nikėjos, aštuoniasdešimtyje knygų parašęs Romos istoriją nuo jos įkūrimo iki 229 m. Dionas labai svarbus to laikotarpio karinei istorijai, tačiau jo senatoriški prietarai ir griežta opozicija imperijos plėtrai užgožia jo požiūrį.[19] Kai kurie kiti literatūriniai šaltiniai pateikia konkrečių detalių: gydytojo Galeno raštai apie Antonijaus elito įpročius, Aelijaus Aristido oracijos apie laikmečio temperamentą ir Justiniano kodekse saugomos konstitucijos apie Marko teisinę veiklą.[20] Literatūrinius šaltinius papildo epigrafiniai užrašai ir monetų radiniai.[21]

Biografija redaguoti

Jaunystė redaguoti

Markas Aurelijus gimė 121 m. balandžio 26 d. Romoje. Marko sesuo Anija Kornifika Faustina tikriausiai gimė 122 arba 123 metais.[22] Jo tėvas Markas Anijus Veras tikriausiai mirė 124 m., kai Markui buvo dar tik treji metai. Nors vargu ar spėjo pažinti savo tėvą, Markas savo užrašuose „Sau pačiam“ rašė, kad iš prisiminimų apie tėvą ir pomirtinės jo reputacijos išmoko „kuklumo ir vyriškumo“.[23][24] Jo motina Lucila daugiau nesusituokė ir, laikydamasi vyraujančių aristokratiškų papročių, tikriausiai mažai bendravo su sūnumi. Marku rūpinosi „slaugės“,[25][26] o po tėvo mirties jį augino senelis Markas Anijus Veras (II), kuris visada išlaikė teisinę patria potestas valdžią savo sūnaus ir anūko atžvilgiu, todėl tai nebuvo įvaikinimas ar naujos patria potestas sukūrimas. Lucijus Katilijus Severas, apibūdinamas kaip Marko prosenelis iš motinos pusės, taip pat dalyvavo jo auklėjime; jis tikriausiai buvo vyresniosios Domitijos Lucilos patėvis.[27] Markas augo tėvų namuose ant Celiano kalvos, prabangiame rajone, kuriame buvo nedaug visuomeninių pastatų, bet daug aristokratų vilų, bet didžiąją dalį savo vaikystės praleisdavo senelio rūmuose.[28] Markas dėkoja seneliui už tai, kad išmokė jį „gerumo ir susitvardymo“.[29]

 
Jauno Marko Aurelijaus biustas, Kapitolijaus muziejus.

Nuo pat mažens Markas entuziastingai domėjosi imtynėmis ir boksu. Jaunystėje Markas treniravosi imtynėse, o paauglystėje mokėsi kovoti su šarvais ir vadovavo šokių trupei, vadinamai Salijų kolegija. Jie, apsirengę arkiniais šarvais, nešini skydais ir ginklais, atlikdavo ritualinius šokius, skirtus karo dievui Marsui (tačiau laikui bėgant jis tapo vis silpnesnis fiziškai, kentėjo nuo chroniškų sveikatos sutrikimų, o susidomėjimas filosofija atitraukė jo dėmesį nuo šių fizinių užsiėmimų).[30] Markas buvo mokomas namuose, kaip tuometinėje aristokratije buvo madinga;[31] jis dėkoja Katilijui Severui už tai, kad paskatino jį vengti valstybinių mokyklų.[32] Vienas iš jo mokytojų, tapybos meistras Diognetas, buvo itin įtakingas; atrodo, kad jis supažindino Marką Aurelijų su filosofiniu gyvenimo būdu.[33][34] 132 m. balandį Diogneto nurodymu Markas perėmė filosofo aprangą ir įpročius: mokėsi vilkėdamas šiurkščią graikišką apsiaustą ir miegodavo ant žemės, kol motina įtikino jį miegoti ant lovos.[35] Nauji mokytojai – Homero tyrinėtojas Aleksandras iš Kotiejaus kartu su lotynų kalbos mokytojais Trozijumi Aperu ir Tucijumi Prokulu[36] – perėmė Marko mokymą apie 132 ar 133 m. Markas dėkoja Aleksandrui už literatūrinio stiliaus mokymą. Aleksandro įtaka – dėmesys dalykui, o ne stiliui, ir kruopščios formuluotės, retkarčiais pasitelkiant Homero citatas – buvo aptikta Marko užrašuose „Sau pačiam“.

Imperijos įpėdinys redaguoti

Markas Aurelijus anksti patraukė imperatoriaus Adriano dėmesį, kuris meiliai jį pravardžiavo verissimus („teisingiausias“). Kai 136 m. imperatoriaus įpėdiniu paskiriamas Lucijus Cejonijus Komodas, Markas paskatinamas susižadėti su Komodo dukterimi Cejonija Fabija. Tačiau Komodas netikėtai miršta, vedybos tampa neparankios.[2]

138 m. Adrianas savo įpėdiniu išrinko Aurelijų Antoniną, Marko Aurelijaus tetos Faustinos vyresniosios vyrą. Adriano sąlygomis Antoninas savo ruožtu įsivaikino puikiai išsilavinusį ir Adriano vertinamą Marką Aurelijų drauge su Komodo vyresniuoju sūnumi Lucijumi Cejonijumi Komodu ir paskelbė savo įpėdiniais. Adriano prašymu Antonino duktė Faustina buvo susižadėjusi su Lucijumi. Pranešama, kad Markas žinią, jog Adrianas tapo jo įtėviu, sutiko ne su džiaugsmu, o su liūdesiu. Tik nenoriai jis persikėlė iš motinos namų ant Celijaus į Adriano privačius namus.

Kažkuriuo metu 138 m. Adrianas senate paprašė, kad Markui nebūtų taikomas įstatymas, draudžiantis jam tapti kvestoriumi iki dvidešimt ketvirtojo gimtadienio. Senatas jį patenkino, ir Markas tarnavo pas Antoniną, 139 m. konsulą. Marko įvaikinimas nukreipė jį nuo jo klasei būdingo karjeros kelio. Jei ne įvaikinimas, jis tikriausiai būtų tapęs triumvir monetalis – labai vertinamas postas, susijęs su simboliniu valstybės monetų kalyklos administravimu; Tačiau Markas buvo atskirtas nuo savo bendrapiliečių. Vis dėlto jo biografas liudija, kad jo charakteris išliko nepakitęs: „Jis vis dar rodė tokią pat pagarbą savo artimiesiems, kaip ir būdamas paprastas pilietis, ir buvo toks pat taupus bei rūpestingas savo turtui, kaip ir gyvendamas privačiame name.“[37]

Adrianas mirė 138 m. liepos 10 d. Antonino įpėdinystė buvo taiki ir stabili (Markui dar buvo septyniolika metų, o imperatoriumi tapo sulaukęs 40 metų): Antoninas išlaikė Adriano nominuotus asmenis pareigose ir nuramino senatą, gerbdamas jo privilegijas ir sušvelnindamas mirties nuosprendžius vyrams, apkaltintiems paskutinėmis Adriano dienomis. Už pareigingą darbą Antoninas buvo paprašytas priimti Pijaus vardą.[38]

 
Antonino Pijaus sestercijus. Jame švenčiamos 139 m. įvykusios Marko Aurelijaus ir Faustinos Jaunesniosios sužadėtuvės, pavaizduotos po Antoninu, kuris laiko Konkordijos statulėlę ir spaudžia rankas Faustinai Vyresniajai. Užrašas: ANTONINVS AVG. PIVS P. P., TR. P., CO[N]S. III / CONCORDIAE S.C.

Iškart po Adriano mirties Antoninas Pijus kreipėsi į Marką norėdamas pakeisti jo vedybų tvarką: kad Marko sužadėtuvės su Ceionija Fabija būtų anuliuotos, o jis būtų susižadėjęs su Antonino dukterimi Faustina Jaunesniąja. Faustinos sužadėtuvės su Ceionijos broliu Lucijumi Komodu taip pat turėjo būti anuliuotos. Markas sutiko su Antonino pasiūlymu.[39] Jis buvo paskirtas 140 m. konsulu, jo kolega buvo Antoninas Pijus, o 139 m. liepos 15 d. per kasmetinį ordino paradą buvo paskirtas seviri, vienu iš šešių riterių vadų. Būdamas įpėdinis, Markas tapo princeps iuventutis, raitelių ordino vadovu. Dabar jis pasivadino Marcus Aelius Aurelius Verus Caesar. Vėliau Markas įspėjo save, kad į šį vardą nežiūrėtų pernelyg rimtai: „Žiūrėk, kad netaptum panašus į imperatorių, kad nepersiimtum imperatoriaus dvasia – juk taip atsitinka. Stenkis būti paprastas, doras, garbingas, kuklus <…> ištvermingai atliekantis savo pareigas. Visomis jėgomis stenkis būti toks, kokį tave norėjo padaryti filosofija.“[40]

Antoninas pareikalavo, kad Markas persikeltų gyventi Tiberijaus namuose, imperatoriaus rūmuose Palatine, ir perimtų naujosios pareigybės – aulicum fastigium arba „dvaro puošnumo“ – įpročius, nors Markas tam prieštaravo. Markui sunkiai sekėsi suderinti rūmų gyvenimą su savo filosofiniais troškimais. Jis sakė sau, kad tai yra pasiekiamas tikslas: „<…> kur galima gyventi, ten galima ir laimingai gyventi; turi gyventi rūmuose, vadinasi, rūmuose gali gyventi laimingai.“[41], bet vis dėlto jam buvo sunku. Asmeniniuose užrašuose „Sau pačiam“ jis kritikuodavo save už tai, kad „piktnaudžiauja dvarišku gyvenimu“ kompanijos akivaizdoje.

Būdamas kvestoriumi, Markas būtų turėjęs nedaug realaus administracinio darbo. Jis skaitydavo imperatoriaus laiškus senatui, kai Antonino nebūdavo, ir atlikdavo sekretoriaus darbą senatoriams. Tačiau jis jautėsi paskendęs popieriuose ir skundėsi savo mokytojui Markui Kornelijui Frontonui: „Man taip trūksta kvapo diktuojant beveik trisdešimt laiškų.“ Jo biografo žodžiais tariant, jis buvo „ruošiamas valdyti valstybę.“

145 m. sausio 1 d. Markas antrą kartą tapo konsulu. Fronto laiške ragino jį daug miegoti, „kad galėtum ateiti į Senatą gerai nusiteikęs ir savo kalbą perskaityti stipriu balsu.“ Niekada nebuvęs itin sveikas ar stiprus, Kasijus Dionas, rašydamas apie vėlesnius jo gyvenimo metus, gyrė Marką už tai, kad jis elgėsi pareigingai, nepaisydamas įvairių ligų. 145 m. balandį Markas vedė Faustiną, teisiškai savo seserį, kaip buvo planuota nuo 138 m. Apie ceremoniją žinoma nedaug, tačiau biografas ją vadina „verta dėmesio“.[42]

Oratorinis ir filosofinis mokymas redaguoti

136 m. priėmęs toga virilis („vyriškumo toga“), Markas Aurelijus tikriausiai pradėjo mokytis oratorystės.[43] Jis turėjo tris graikų kalbos mokytojus (Aniną Macerą, Kaninijų Celerą ir Herodą Atiką) ir vieną lotynų kalbos mokytoją (Marką Kornelijų Fronto). Pastarieji du buvo labiausiai vertinami to meto oratoriai,[44] bet tikriausiai netapo jo mokytojais iki tol, kol jį 138 m. įsivaikino Antoninas Pijus. Graikų mokytojų persvara rodo graikų kalbos svarbą Romos aristokratijai.[45] Tai buvo antrojo sofizmo, graikų raštijos renesanso, amžius. Nors išsilavinimą įgijo Romoje, savo privačius užrašus „Sau pačiam“ Markas rašė graikiškai.[46]

Herodas Atikas buvo prieštaringai vertinamas – labai turtingas atėnietis (tikriausiai turtingiausias žmogus rytinėje imperijos dalyje), jis greitai užsitraukdavo pyktį, o jo kolegos atėniečiai piktinosi jo išdidžiai globėjišku elgesiu.[47] Atikas buvo užkietėjęs stoicizmo ir filosofinių pretenzijų priešininkas.[48] Jis manė, kad stoikų noras siekti apatėjos yra kvailas. Pasak jo, jie gyvens „vangų, išsekusį gyvenimą“. Nepaisant Atiko įtakos, Markas vėliau tapo stoiku. Savo užrašuose „Sau pačiam“ jis visai neminėjo Atiko, nepaisant to, kad vėliau gyvenime jie ne kartą bendravo.[49] Frontonas buvo svarbi figūra to meto kultūroje: sąmoningame antikvariniame lotynų literatūros pasaulyje jis buvo laikomas antruoju po Cicerono.[50][Pastabos 1] Jis nemėgo Atiko, nors Markas ilgainiui turėjo juos suartinti. Frontonas puikiai mokėjo lotynų kalbą, sugebėdamas atsekti posakius literatūroje, sukurti neaiškius sinonimus ir užginčyti smulkius žodžių pasirinkimo netikslumus.[51]

Išliko nemažai Frontono ir Marko Aurelijaus susirašinėjimo.[52] Juodu buvo labai artimi, laiškuose vartojo intymius žodžius, tokius kaip: „Atsisveikinu, mano Frontonai, kad ir kur būtum, mano mieliausia meile ir malonume. Kaip mums su tavimi sekasi? Aš tave myliu, o tavęs čia nėra.“ Markas leido laiką su Frontono žmona ir dukra, abi vardu Kratijos, ir jie mėgavosi lengvais pokalbiais. Savo gimtadienio proga jis parašė Frontui laišką, kuriame teigė mylįs jį taip, kaip myli save, ir ragino dievus užtikrinti, kad kiekvieną literatūros žodį jis išmoktų „iš Frontono lūpų“. Jo maldos už Frontono sveikatą buvo daugiau nei įprastinės, nes Frontonas dažnai sirgo; nuolat kenčiantis – apie ketvirtadalis išlikusių laiškų skirti šio žmogaus ligoms. Markas prašo, kad Frontono skausmas būtų sukeltas jam pačiam, „mano paties valia su visais nepatogumais“.

Sulaukęs dvidešimt penkerių metų (146 m. balandžio mėn.), Markas jau buvo nepatenkintas savo teisės studijomis ir rodė tam tikrus bendros blogos savijautos požymius. Jo mokytojas, rašo jis Frontonui, buvo nemalonus pūtėjas, ir jis jį „užkabino“: „Lengva sėdėti žiovaujant šalia teisėjo, sako jis, bet būti teisėju – kilnus darbas.“ Markas pavargo nuo pratybų, nuo vaidmenų įsivaizduojamuose debatuose. Kai jis kritikavo sutartinės kalbos nenuoširdumą, Frontonas ėmėsi ją ginti. Formalusis Marko Aurelijaus išsilavinimas jau buvo pasibaigęs. Jis palaikė gerus santykius su savo mokytojais, atsidavusiai juos sekė. Tai, kad tiek daug pastangų skyrė studijoms, „neigiamai paveikė jo sveikatą“, rašo jo biografas. Tai buvo vienintelis dalykas, dėl kurio biografas galėjo rasti trūkumų visoje Marko vaikystėje.[53]

Frontonas anksti įspėjo Marką, kad šis nestudijuotų filosofijos: Jis niekino filosofiją ir filosofus ir iš aukšto žiūrėjo į Marko susitikimus su Apolonijumi iš Chalkedono ir kitais šio rato atstovais. Frontonas nepagarbiai interpretavo Marko „atsivertimą į filosofiją“: Markas Aurelijus į filosofiją atsigręžė norėdamas pabėgti nuo nuolatinių oratorinio mokymo pratybų. Markas palaikė glaudžius ryšius su Frontonu, bet nekreipdavo dėmesio į Frontono dvejojimus.[54] Apolonijus galimai supažindino Marką su stoikų filosofija, tačiau didžiausią įtaką berniukui turėjo padaryti Kvintas Junijus Rustikas, kurį Frontonas pripažino kaip žmogų, kuris „atitraukė“ Marką nuo oratorystės.[55] Markas Aurelijus savo užrašuose rašė: „Rustikas mane įtikino, kad turiu gerinti ir tobulinti savo būdą. Jam esu dėkingas už tai, kad nesileidau į sofistiką, nekūriau tuščių teorijų, nesakiau pamokomų kalbų, nebandžiau dėtis išmanančiu arba kilniu žmogumi, už tai, kad atsisakiau retorikos, poetikos ir gražbylystės, <…>.“[56]

Filostratas rašė, kad net būdamas senas Markas Aurelijus antroje savo valdymo pusėje mokėsi pas Sekstą iš Chaeronėjos:

Imperatorius Markas buvo uolus Bojotijos filosofo Seksto mokinys, dažnai su juo bendraudavo ir lankydavosi jo namuose. Ką tik į Romą atvykęs Liucijus paklausė pakeliui sutikto imperatoriaus, kur jis eina ir kokiu reikalu, o Markas atsakė: „Net ir senam žmogui naudinga mokytis; dabar keliauju pas filosofą Sekstą, kad sužinočiau, ko dar nežinau“. O Liucijus, pakėlęs ranką į dangų, tarė: „O Dzeusas, romėnų karalius senatvėje pasiima planšetes ir eina į mokyklą.“


Imperatorius (161–180 m.) redaguoti

Bendravaldystė su Lucijiumi Veru (161–169 m.) redaguoti

 
Imperatorių Marko Aurelijaus (kairėje) ir Lucijaus Vero (dešinėje) biustai, Britų muziejus.

161 m. mirus Antoninui Pijui, Markas faktiškai tapo vienvaldžiu imperijos valdovu. Senatas netrukus suteiktų jam Augusto vardą ir imperatoriaus titulą, o netrukus jis būtų oficialiai išrinktas Pontifex maximus, vyriausiuoju oficialių kultų šventiku. Markas šiek tiek pasipriešino: biografas rašo, kad jis buvo „priverstas“ perimti imperatoriaus valdžią.[58] tai galėjo būti tikrasis horror imperii, „imperatoriaus valdžios baimė“. Markui, pirmenybę teikusiam filosofiniam gyvenimui, imperatoriaus pareigos atrodė nepatrauklios. Tačiau jo, kaip stoiko, išsilavinimas leido jam aiškiai suprasti, kad tai buvo jo pareiga.

Nors Markas Aurelijus nerodė Adrianui asmeninės simpatijos (pažymėtina, kad jis nedėkoja jam pirmojoje savo Meditacijų knygoje), jis tikriausiai manė, kad jo pareiga yra įgyvendinti jo įpėdinystės planus.[59] Taigi, nors Senatas planavo patvirtinti Marką vieną, jis atsisakė pradėti eiti pareigas, jei Lucijus negaus lygių įgaliojimų. Senatas sutiko ir suteikė Lucijui imperiumą, tribūno valdžią ir Augusto titulą. oficialia titulatūra Markas tapo imperatoriumi Cezariu Marku Aurelijumi Antoninu Augustu, o Lucijus, atsisakęs Komodo vardo ir priėmęs Marko giminystės vardą Veras, tapo imperatoriumi Cezariu Lucijumi Aurelijumi Veru Augustu. Tai buvo pirmas kartas, kai Romą valdė du imperatoriai.[Pastabos 2]

Nepaisant formalios lygybės, Markas turėjo daugiau autoriteto nei Lucijus. Jis dar buvo konsulas prieš Lucijų, jis dalyvavo valdyme su Antoninu ir tik jis vienas buvo Pontifex maximus. Visuomenei turėjo būti aišku, kuris imperatorius yra vyresnis.[60] Kaip rašė biografas: „Veras pakluso Markui… kaip leitenantas paklūsta prokonsului arba valdytojas paklūsta imperatoriui.“

Valdymo pradžia redaguoti
 
Bronzinis Marko Aurelijaus medalionas (168 m. e. m.). Reverse pavaizduotas Jupiteris, šalia kurio stovi Markas ir Lucijus Veras. Užrašas: M. ANTONINVS AVG. ARM. PARTH. MAX. / TR. P. XXII, IMP. IIII, COS III.

Netrukus po imperatorių įžengimo į valdžią vienuolikmetė Marko Aurelijaus duktė Annia Lucilla buvo susižadėjusi su Lucijumi Veru (nepaisant to, kad formaliai jis buvo jos dėdė). Per šio įvykio minėjimo iškilmes, remiantis ankstesniais imperatorių fondais, buvo numatytos naujos nuostatos neturtingiems vaikams remti.[61] Markas ir Lucijus pasirodė esą populiarūs tarp Romos gyventojų, kurie labai palankiai vertino jų civiliter („be pompastikos“) elgesį. Imperatoriai leido laisvai reikšti savo nuomonę – tai liudija faktas, kad komedijų rašytojas Marulas galėjo juos kritikuoti nesulaukdamas bausmės. Kaip rašė biografas: „niekas nepasigedo atlaidžių Pijaus būdų.“

Kovo 28 d. auštant Frontonas grįžo į Romą, išvykęs iš savo namų Cirtoje, kai tik jį pasiekė žinia apie mokinių įžengimą į valdžią. Jis nusiuntė laišką imperatoriaus laisvajam tarnautojui Charilui, klausdamas, ar galėtų aplankti imperatorių. Vėliau Frontonas paaiškino, kad nedrįso rašyti imperatoriams tiesiogiai.[62] Auklėtojas be galo didžiavosi savo mokiniais. Apmąstydamas kalbą, kurią parašė 143 m. pradėdamas eiti konsulo pareigas, kai gyrė jaunąjį Marką, Frontonas džiūgavo: „Tuomet tavyje buvo nepaprastų prigimtinių gebėjimų, dabar – ištobulintas meistriškumas. Tuomet buvo augančių javų derlius, o dabar – subrendęs, surinktas derlius. Tai, ko tikėjausi tada, turiu dabar. Viltis virto tikrove.“[63] Frontonas pasikvietė Marką vienas; nė vienam iš jų nekilo mintis pakviesti Lucijų.[62]

Lucijus buvo mažiau gerbiamas Frontono nei jo brolis, nes jo interesai buvo žemesnio lygio. Lucijus paprašė Frontono priimti sprendimą ginče, kurį jis ir jo draugas Kalpurnijus sprendė dėl dviejų aktorių nuopelnų. Markas papasakojo Frontui apie savo skaitomą literatūrą – Coelijų ir šiek tiek Ciceroną – bei savo šeimą. Jo dukterys buvo Romoje pas savo prosenelę Matidiją; Markas manė, kad vakarinis kaimo oras joms per šaltas. Jis paprašė Fronto „kokio nors ypač iškalbingo skaitinio, kokio nors tavo paties, Katono, Cicerono, Sallisto ar Grakcho – arba kokio nors poeto, nes man reikia išsiblaškyti, ypač tokiu būdu, skaitant ką nors, kas pakylėtų ir išsklaidytų mano slegiančius rūpesčius.“ Ankstyvasis Marko valdymas vyko sklandžiai; jis galėjo visiškai atsiduoti filosofijai ir liaudies meilės siekimui. Tai būtų reiškę felicitas temporum („laimingų laikų“), kuriuos skelbė 161 m. monetos, pabaigą.

161 m. rudenį arba 162 m. pavasarį Tibras išsiliejo iš krantų ir užliejo didžiąją Romos dalį, dėl to paskendo daugybė gyvulių, miestą apėmė badas. Markas ir Lucijus skyrė krizei ypatingą dėmesį. Sakoma, kad kitais bado laikais imperatoriai aprūpindavo italų bendruomenes iš Romos krautuvių.[64]

Marko Aurelijaus valdymo pradžios metai buvo laimingiausi Frontono gyvenime: Markas buvo mylimas Romos žmonių, puikus imperatorius, mėgstamas mokinys ir, svarbiausia, toks iškalbus, kokio tik buvo galima norėti.[65] Markas pademonstravo retorinius sugebėjimus savo kalboje senate po žemės drebėjimo Cyzike. Ji perteikė nelaimės dramatizmą, ir senatas buvo priblokštas: „Ne taip staiga ir ne taip smarkiai miestą išjudino žemės drebėjimas, kaip tavo kalba išjudino tavo klausytojų protus“. Frontonas buvo labai patenkintas.

Karas su Parta redaguoti
 
Partos karaliaus Vologazo IV moneta. Užrašas: viršuje ΒΑΣΙΛΕΩΣ ΒΑΣΙΛΕΩΝ ΔΟΥ, dešinėje ΑΡΣΑΚΟΥ ΒΟΛΑΓΑΣΟΥ, kairėje ΕΠΙΦΑΝΟΥΣ ΦΙΛΕΛΗΝΟΣ, žemiau ΔΙΟΥ (graikiškas užrašas KARALIŲ KARALIUS – ARSAKIS VOLOGAZAS – ILLUSTRIUS PHILELLENE). Metai ΔΟΥ = ΥΟΔ΄ = 474 = 162-63.

Mirties patale Antoninas kalbėjo tik apie valstybę ir jį nuskriaudusius užsienio karalius.[66] Vienas iš tų karalių, Partos karalius Vologazas IV, 161 m. įžengė į Armėnijos karalystę (tuometinę Romai pavaldžią valstybę), išvijo jos karalių ir pasistatė savąjį – Pacorą, tokį pat aršakidą kaip ir jis pats.[67]

Karo grėsmė kilo ir kituose kraštuose – Britanijoje, Raetijoje ir Aukštutinėje Germanijoje, kur neseniai Taunuso kalnų chatai buvo peržengę limesą. Markas buvo nepasirengęs. Atrodo, kad Antoninas nesuteikė jam jokios karinės patirties; biografas rašo, kad visą dvidešimt trejų metų Antonino valdymo laikotarpį Markas praleido prie imperatoriaus, o ne provincijose, kur dauguma ankstesnių imperatorių praleisdavo savo karjeros pradžią.[68]

Atėjo dar viena bloga žinia: Sirijos gubernatoriaus kariuomenę nugalėjo partai ir ji atsitraukė sutrikusi. Į Partų pasienį buvo išsiųstos pastiprinimo pajėgos. P. Julijus Gemijus Marcijonas, Afrikos senatorius, vadovavęs X Geminai Vindobonoje (Vienoje), išvyko į Kapadokiją su Danubijos legionų būriais. 3 pilni legionai iš Bonos, Akvinkumo ir Trozmio taip pat buvo išsiųsti į rytus. Šiaurinės sienos buvo strategiškai susilpnintos; pasienio gubernatoriams buvo liepta vengti konfliktų, kur tik įmanoma.[69] M. Annijus Libo, Marko pusbrolis, buvo pasiųstas pakeisti Sirijos gubernatorių. Pirmą kartą konsulu jis buvo 161 m., todėl jam tikriausiai buvo apie trisdešimt metų amžiaus, be to, kaip patricijui, jam trūko karinės patirties. Markas pasirinko ne talentingą, o patikimą žmogų.

Markas keturias dienas atostogavo Alsiume, kurortiniame miestelyje Etrūrijos pakrantėje. Jis pernelyg buvo įsitempęs atsipalaidavimui. Rašydamas Frontonui pareiškė, kad nekalbės apie savo atostogas. Frontonas atsakė: „Ką? Argi aš nežinau, kad tu išvykai į Alsiumą ketindamas ištisas keturias dienas atsidėti žaidimams, juokams ir visiškam laisvalaikiui?“ Jis ragino Marką ilsėtis, remdamasis savo pirmtakų pavyzdžiu (Antoninas mėgavosi mankšta rūmuose, žvejyba ir komedijomis), nuėjo taip toli, kad parašė pasaką apie dievų dienos padalijimą į rytą ir vakarą – matyt, Markas didžiąją dalį vakarų praleisdavo ne poilsiaudamas, o spręsdamas teisminius klausimus. „Virš manęs kabo pareigos, kurių vargu ar galima atsisakyti“, – atrašė Markas Aurelijus. Frontonas nusiuntė Markui pasirinktą skaitymo medžiagą ir, norėdamas išspręsti jo nerimą dėl Partų karo eigos, ilgą ir apgalvotą laišką, kupiną istorinių nuorodų.[Pastabos 3] Romos praeityje būta ir nesėkmių, rašė Frontonas, bet galiausiai romėnai visada nugalėdavo savo priešus: „Visada ir visur [Marsas] mūsų bėdas keitė į sėkmę, o mūsų siaubą – į triumfą.“

161–162 m. žiemą atėjo žinia, kad Sirijoje kyla sukilimas, ir buvo nuspręsta, kad Lucijus turėtų asmeniškai vadovauti Partų karui. Jis buvo stipresnis ir sveikesnis už Marką, buvo argumentuojama, todėl labiau tiko karinei veiklai. Lucijaus biografas nurodo paslėptus motyvus: apriboti Lucijaus ištvirkavimus, padaryti jį taupų, karo siaubu pataisyti jo moralę ir suvokti, kad jis yra imperatorius. Kad ir kaip ten buvo, senatas davė sutikimą, ir 162 m. vasarą Lucijus išvyko. Markas turėjo likti Romoje, nes miestas „reikalavo imperatoriaus buvimo“.[70]

 
Marko Aurelijaus aurelijus (166 m. e. m.). Reverse Viktorija laiko skydą su užrašu „VIC(toria) PAR(thica)“, nurodančiu jo pergalę prieš partus. Užrašas: M. ANTONINVS AVG. / TR. P. XX, IMP. IIII, CO[N]S. III.

Armėnijos sostinė Artašatas buvo užimta 163 m. Metų pabaigoje Lucijus pasivadino Armeniacus, nors niekada nebuvo matęs mūšio; Markas atsisakė priimti šį titulą iki kitų metų. Karas sėkmingai baigėsi 166 m., nors nuopelnai turėtų būti priskirti jo vadovaujamiems generolams, pavyzdžiui, Gajui Avidijui Kasijui. Grįžęs iš žygio Lucijus Veras buvo apdovanotas triumfu. Paradas buvo neįprastas, nes jame dalyvavo du imperatoriai, jų sūnūs ir netekėjusios dukros. Ta proga Marko Aurelijaus sūnūs – penkiametis Komodas ir trimetis Anijus Veras – buvo paskelbti cezariais.[2]

Karai su germanais redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Markomanų karai.
Scenos iš Markomanų karų, 176-180 m. e. m. (Marko Aurelijaus arkos bareljefai, dabar saugomi Kapitolijaus muziejuose)
 
Markas Aurelijus, priimantis nugalėtųjų pasidavimą
 
Markas Aurelijus švenčia jo triumfą prieš Romos priešus 176 m. e. m.

Pasak Historia Augusta, būtent Partų karo pabaigoje prasidėjo karas su markomanais – karine koalicija, kurią sudarė keliolika germanų ir sarmatų populiacijų, pradedant Moravijos markomanais, Slovakijos kvedais, Karpatų regiono vandalais, Tisos lygumos iazygais ir Banato sūduvių giminės burais. Tai buvo didelių vidaus neramumų ir nuolatinių migracijos srautų, pakeitusių pusiausvyrą su kaimynine Romos imperija, rezultatas. Šios tautos ieškojo naujų teritorijų, kuriose galėtų įsikurti, tiek dėl stipraus kitų gyventojų spaudimo, tiek dėl nuolatinio Germanijos demografinio augimo; jas taip pat traukė Romos pasaulio turtai.[71]

Padėtis prie šiaurinės sienos buvo itin sudėtinga. Dekumantų laukuose sunaikintas postas ir, atrodo, kad daugelį žmonių Vidurio ir Šiaurės Europoje apėmė neramumai. Be to, tarp romėnų pareigūnų buvo paplitusi korupcija: Viktorinas buvo priverstas prašyti atsistatydinti legionierių legatą, kuris priėmė kyšius, o daugelį patyrusių valdytojų pakeitė imperatoriaus šeimos draugai ir giminaičiai.[72][73]

Nuo 160 m. germanų gentys ir kitos klajoklių tautos pradėjo pirmuosius įsiveržimus prie šiaurinių Romos imperijos sienų, ypač į Galijos ir Dunojaus. Šį naują veržimąsi į vakarus lėmė germanų genčių spaudimas rytuose ir šiaurėje, galbūt tikintis, kad pasikeitus imperatoriui sumažės budrumas; chatų įsiveržimą į Aukštutinę Germaniją ir Retiją 162 m. atrėmė Gajus Aufidijus Viktorinas, kuris buvo pasiųstas sustabdyti invazijos ir paskirtas Aukštutinės Germanijos provincijos valdytoju, kur apsigyveno su visa šeima.[74] Daug pavojingesnė buvo 166 m. invazija, kai Bohemijos markomanai, Romos imperijai pavaldūs nuo 19 m., bet sukilėliai Domiciano ir Nervos laikais, vadovaujami germanų genčių lygos, perėjo Dunojų179 .

Tuo metu Dunojaus pasienyje buvo nepakankamai žmonių, nes daugelis legionų turėjo skirti didelius būrius Partų karui[75] ir dėl to, kad daugelyje rajonų siautėjo sunkus Antonino maras. Vis dėlto buvo surinkti du nauji italų legionai, kad sustiprintų Aukštutinio Dunojaus sritį, Žemutinė Panonija buvo pakelta į konsulinės provincijos rangą ir patikėta artimam imperatoriaus bendražygiui Klaudijui Pompėjui, o įvairios Dakijos teritorijos buvo sujungtos į vieną Seksto Kalpurnijaus Agrikolos valdžią ir joms buvo suteiktas papildomas legionas.[76]

166 arba 167 m. įvyko pirmasis susidūrimas su keliais lombardų ir obių marodierių būriais, kurie, greitai įsikišus pasienio romėnų kariuomenei, buvo greitai atremti.[77] Po įvairių karinių ir diplomatinių operacijų su vienuolikos kaimyninių germanų tautų delegacija į šiaurę nuo Dunojaus, vadovaujama Markomanijos karaliaus Ballomaro,[76] buvo pasirašyta taika, tačiau padėtis išliko tokia pavojinga, kad abu imperatoriai patys ėmėsi vadovauti ekspedicijai ir 168 m. nuvyko iki tolimos legionierių tvirtovės Carnuntum.[78]

Antonino maras redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Antonino maras.

165 m., Romos kariuomenei grįžtant iš Artimųjų Rytų, kartu su ja po visą imperiją pasklido liga, pražudžiusi maždaug ketvirtadalį Romos imperijos gyventojų.[79] Praėjus keleriems metams po epidemijos pradžios, jai išplitus po Germaniją, Galiją ir pasiekus Itlijos pusiasalį, Markas Aurelijus ir Lucijus Veras pakvietė graikų gydytoją Galeną, kuris stebėjo sergančius ir minėjo, kad tarp ligos simptomų buvo „karščiavimas, viduriavimas ir ryklės uždegimas, kartu su sausais ar pūlingais odos išbėrimais po devynių dienų“.[80] Jis aprašė ne tik ligos simptomus, bet ir gydymo būdus. Nepaisant Galeno patarimų, Romos legionai nuolat judėjo, gindami didžiulės imperijos sienas. Mesopotamijoje prasidėjusi liga kartu su kareiviais pasiekė šiaurines Romos sienas ir pasklido Germanijoje bei Galijoje, kol galiausiai pasiekė Šiaurės Italijos miestą Akvilėją, o iš ten pasklido į pietus link Romos. Iš Romos jūrų ir sausumos keliais užkratas po truputį pasklido po visą imperijos teritoriją. Pandemija labai susilpnino romėnų kariuomenę ir apsunkino gynybą nuo germanų įsiveržimų Markomanų karuose.

168 m. pabaigoje, prieš vėl išvykdami į kampaniją stiprinti Dunojaus pasienį, abu imperatoriai žiemą apsistojo Akvilėjoje, bet miestą užklupo epidemija, todėl, Lucijui primygtinai reikalaujant, jie išvyko į Romą. Pakeliui, 169 m. sausį, netoli Altinumo, dėl ligos Lucijus Veras mirė.[79][81] Markas Aurelijus spėjo nuvežti Liucijaus kūną į Romą, kur surengė laidotuvių apeigas ir savo kolegą sudievino kaip Divus Verus. Markas Aurelijus tapo vieninteliu imperatoriumi ir beveik visą likusį gyvenimą asmeniškai vadovavo žygiams prieš germanus.

Vienvaldis imperatorius (169–176 m.) redaguoti

Kelių frontų karas redaguoti
 
Dėl Markomanų karų, 169 m. Markas Aurelijus tikriausiai įkūrė savo būstinę Sirmijuje.[82]

Plintant pandemijai Romos imperijos fronte vyko daugybė politinių ir ekonominių krizių. Šiauriniame fronte romėnai patyrė du sunkius pralaimėjimus prieš kvadų ir markomanų populiacijas, kurios prasiskverbė Gintaro keliu, perėjo Alpes ir nusiaubė Opitergiją (dab. Oderzo),[83] o paskui apgulė Akvilėją, pagrindinį romėnų miestą šiaurės rytų Italijoje,[84] Veneto regione. Nors apgultis buvo nesėkminga, šie įvykiai Romai buvo traumuojantys, nes daugiau nei du šimtus penkiasdešimt metų svetimos pajėgos nebuvo apgulusios jokio Italijos miesto centro.[85] Marko Aurelijaus politinis teisėtumas buvo pakirstas, todėl imperatorius turėjo aktyviai reaguoti.[83]

Tuo pačiu laikotarpiu prie šiaurinių ir rytinių imperijos sienų vyko įvairių tautų ar koalicijų antpuoliai. Markui Aurelijui teko pradėti ilgą ir varginantį karą su šiaurės gyventojais, iš pradžių juos atstumdamas ir „išvalydamas“ Cisalpinės Galijos, Noriko ir Retijos teritorijas (170–171 m.), paskui kontrapuldumas masiniu puolimu germanų (172–173 m.) ir sarmatų (174–175 m.) teritorijose, konfrontacijos truko kelerius metus.[86] II a. 7-ajame dešimtmetyje kelios tautos persikėlė per Dunojų ir įsiveržė į Žemutinę Meziją.[87] Iš rytinio Karpatų regiono kilę kostobokėsai įsiveržė į Meziją ir Makedoniją, pasiekė Achają, kur sudegino Eleusijos šventyklą, bet Atėnų užimti nepavyko.[87] Tuo pat metu buvo sudaryta Graikijos ir Romos kariuomenių vadovaujama koalicija. Tuo pat metu Bastarnų vadovaujama koalicija įsiveržė į Trakiją ir Mažąją Aziją.[87]

Po ilgos kovos, kuriai vadovavo patyrę generolai, Romai pavyko atsipalaiduoti ir atremti užpuolikus.[87] Daug germanų gyventojų apsigyveno pasienio regionuose, tokiuose Dakija, Panonija, Germanija ir Italija, todėl Markas Aurelijus sukūrė dvi naujas pasienio provincijas: Sarmatiją ir Markomaniją. Ravenos germanų kolonistai sukilo ir sėkmingai užėmė miestą, po to Markas Aurelijus uždraudė germanų kolonistams įsikurti Italijoje ir išvijo ten buvusius.[88]

 
Marko Aurelijaus Aurelijus (176–177 m. e. m.). Reverse pavaizduota trofėjų krūva pažymi Markomanų karų pabaigą. Užrašas: M. ANTONINVS AVG. GERM. SARM. / TR. P. XXXI, IMP. VIII, CO[N]S. III, P. P.

Dėl šių konfliktų imperatorius priėmė titulus Germanicus (172 m.) ir Sarmaticus (175 m.), bet kartu oficialiai atsisakė titulų Armeniacus, Medicus ir Particus, kurių nebenorėjo pasilikti po Liucijaus Vero mirties, nes būtent pastarasis buvo atsakingas už jų sukūrimą.[89]

Kasijaus maištas redaguoti

175 m. rengdamas naują kampaniją prieš Tisos lygumos gyventojus Markas Aurelijus sužinojo, kad Sirijos gubernatorius Avidijus Kasijus, vienas geriausių romėnų karo vadų, savinosi imperatoriaus titulą. Avidijus Kasijus savo provincijoje paskelbė apie Marko Aurelijaus mirtį, liepė jį sudievinti ir savo kariuomenei prisistatė apsirengęs imperatoriaus drabužiais. Į visas kitas Romos provincijas išsiunčiami laiškai, kuriuose pranešama apie naujo imperatoriaus atėjimą.[90] Publijus Marcijus Veras, Kapadokijos, galingos Romos provincijos, besiribojančios su Sirija, gubernatorius, atsisakė prisijungti prie Avidijaus Kasijaus ir pranešė Markui Aurelijui apie vykstančią uzurpaciją.[91]

Iš pradžių Markas Aurelijus stengėsi išlaikyti žinią apie uzurpaciją paslaptyje, bet kai dėl kareivių neramumų buvo priverstas ją paviešinti, kreipėsi į juos kalba, kurioje atskleidė, kad nori išvengti nereikalingo kraujo praliejimo tarp romėnų. Tačiau jau po trijų mėnesių, kai žinia apie Marko Aurelijaus mirtį oficialiai pasirodė esanti melaginga, Romos senatas paskelbė Kasijų hostis publicus, „Romos valstybės ir tautos priešu“. Tada Markas Aurelijus parengė ekspediciją sukilimui malšinti ir, norėdamas įtvirtinti Komodo kaip įpėdinio statusą, atvežė jį iš Romos, kad pristatytų Danubijos legionams, suteikė jam vyrišką togą ir paskyrė jaunimo princu. Tačiau Kasijų nužudė du jo paties kareiviai:[92] uzurpatoriaus galva buvo atnešta Markui Aurelijui kaip egzekucijos įrodymas, bet imperatorius atsisakė ją pamatyti. Vienas iš Avidijaus Kasijaus sūnų buvo nužudytas netrukus po tėvo, o kitą Markas Aurelijus išsiuntė į tremtį. Tačiau Markas Aurelijus atsisakė nuteisti mirties bausme uzurpacijoje dalyvavusius senatorius, daugiausia bijodamas, kad jo valdymas būtų aptemdytas tironišku įvaizdžiu.[93]

Bendravaldystė su sūnumi Komodu (176–180 m.) redaguoti

176 m. lapkričio 27 d. Markas Aurelijus nusprendė savo sūnų Komodą, vienintelį likusį gyvą sūnų, susieti su imperatoriaus sostu, pavadindamas jį Augustus ir suteikdamas jam tribūno valdžią bei imperiumą.[94] Tada Markas Aurelijus atšventė Komodo santuoką su Brutija Krispina. Grįžęs į Romą Markas Aurelijus užsiėmė teisingumo vykdymu, stengdamasis ištaisyti praeities skriaudas ir piktnaudžiavimus; vis dėlto jis paskelbė cirko žaidynes, nors apribodamas gladiatorių pasirodymus.[95] 176 m. gruodžio 23 d. Markas Aurelijus, nugalėjęs germanus ir sarmatus šiaurėje palei Dunojaus limesą, Romos senato dekretu kartu su sūnumi Komodu triumfavo.[96]

Paskutinis puolimas Markomanijoje ir Sarmatijoje redaguoti
Vaizdas:Romos imperija 180 m. e. m.jpg
Romos imperijos valdos po Marko Aurelijaus mirties 180 m. e. m. Jo vykdytą markomanų ir jazegų žemių aneksiją – galbūt provincialiai pavadintą Markomanija ir Sarmatija[97] – nutraukė jo paties mirtis bei įpėdinio Komodo aneksijos nutraukimas. Šviesiai rausva teritorija žymi Romos imperijai pavaldžias valstybes: Armėnija, Kolchidė, Iberija ir Albanija.

Su germanų tautomis, ypač markomanais, kvedais ir jazidžiais, pasirašytos paliaubos truko tik kelerius metus, iki 177 m. 178 m. rugpjūčio 3 d. Markui Aurelijui teko dar kartą žygiuoti prie Dunojaus sienos dėl naujo markomanų sukilimo. Nuo tada jis nebegrįžo į Romą.[98] Savo naująja būstine Markas Aurelijus paskyrė Brigetio legionierių tvirtovę, iš kurios 179 m. pavasarį vadovavo paskutinei kampanijai, kurios tikslas buvo galutinai užimti dalį Germanijos (Markomanijos) ir Sarmatijos.[99] Po lemiamos pergalės 178 m. atrodė, kad planas aneksuoti Moraviją ir vakarų Slovakiją (Markomaniją), kuriuo buvo siekiama visiems laikams sustabdyti germanų įsiveržimus, bus įgyvendintas, tačiau 180 m. Markui Aurelijui sunkiai susirgus, jo buvo atsisakyta. Atrodo, kad jo sveikata, vis dar silpna ir nuolat prastėjanti, privertė jį vartoti opiumą, kad numalšintų nuolatinius skrandžio skausmus, kankinusius jį jau daugelį metų; šią priemonę jam skyrė pats Galenas.[100]

Mirtis ir įpėdinis redaguoti

 
„Paskutiniai imperatoriaus Marko Aurelijaus žodžiai“ (1844 m.), dail. Eugène Delacroix. Šalia stovinčio Komodo (apsirengusio raudonai) nusisukimas nuo Marko Aurelijaus atspindi jo nusigrežimą nuo tėvo stojiškos filosofijos; jo paties palaidūnišką gyvenimo būdą.

Markas Aurelijus mirė būdamas 58 metų 180 m. kovo 17 d. dėl nežinomų priežasčių savo karinėse patalpose netoli Sirmio miesto Panonijoje (dabartinė Sremska Mitrovica).[101] Jis iškart buvo sudievintas, o jo pelenai sugrąžinti į Romą, kur ilsėjosi Adriano mauzoliejuje (dabartiniame Šventojo Angelo pilis) iki pat vestgotų įvykdyto Romos apiplėšimo 410 metais. Jo žygiai prieš germanus ir sarmatus taip pat buvo įamžinti Romoje pastatyta kolona ir šventykla.[102] Kai kurie istorikai jo mirtį laiko Pax Romana pabaiga.[103]

Marką Aurelijų pakeitė jo sūnus Komodas, kurį jis 166 m. pavadino Cezariu ir su kuriuo kartu valdė nuo 177 m. Biologiniai imperatoriaus sūnūs, jei tokių buvo, buvo laikomi įpėdiniais,[104] tačiau tai buvo tik antras kartas, kai neįvaikintas sūnus pakeitė savo tėvą; vienintelis kitas kartas buvo šimtmečiu anksčiau, kai Vespasianą pakeitė jo sūnus Titas. Istorikai kritikavo Komodo įpėdinystę, nurodydami nenuspėjamą Komodo elgesį ir politinio bei karinio įžvalgumo stoką. Užbaigdamas savo rašymą apie Marko Aurelijaus valdymą, Dionas Kasijus parašė enkomiumą imperatoriui ir su liūdesiu aprašė perėjimą prie Komodo jo paties gyvenime:

[Markas Aurelijus] nesulaukė laimės, kurios jis nusipelnė, nes jis nebuvo stiprus kūnu ir beveik visą valdymo laikotarpį buvo įsivėlęs į daugybę vargų. Tačiau, savo ruožtu, juo žaviuosi dar labiau būtent dėl to, kad neįprastų ir nepaprastų sunkumų akivaizdoje jis ir pats išliko gyvas, ir išsaugojo imperiją. Tik vienas dalykas trukdė jam būti visiškai laimingam, būtent tai, kad kuo puikiausiai užauginęs ir išauklėjęs savo sūnų, jis labai juo nusivylė. Šis klausimas turi būti kita mūsų tema, nes dabar mūsų istorija iš aukso karalystės pereina į geležies ir rūdžių karalystę, kaip ir to meto romėnų reikalai.

— antikos istorikas Dionas Kasijus, II–III a.[105]


Teisinis ir administracinis darbas redaguoti

Kaip ir daugelis imperatorių, Markas didžiąją laiko dalį praleisdavo spręsdamas teisės klausimus, pavyzdžiui, peticijas ir nagrinėdamas ginčus,[106] tačiau, kitaip nei daugelis jo pirmtakų, jis jau buvo įgudęs imperijos administravimo srityje, kai atėjo į valdžią.[107] Teisminiai reikalai buvo svarbi Marko Aurelijaus valdymo dalis. Kiekvieną bylą jis kruopščiai nagrinėjo remdamasis imperatoriškosios tarybos patarimais ir visas bylas laikė vienodai svarbiomis. Kai kurie bandymai trukdavo iki dvylikos dienų ir kartais buvo atliekami naktį. Markas Aurelijus buvo tvirtai įsitikinęs, kad reikia išanalizuoti kiekvieną bylos detalę ir kad menkiausia klaida gali sukelti abejonių dėl jo sprendimo teisėtumo. Visi teismo sprendimai buvo priimami Marko Aurelijaus ir Lucijaus Vero vardu, nors pastarasis labai dažnai keliaudavo. Vieną kartą imperatoriai pripažino, kad vaikas, kuris išprotėjęs nužudė savo tėvus, yra nekaltas, ir taip pasinaudojo ankstyvąja psichinės ligos samprata. Profesionalūs teisininkai Marką Aurelijų apibūdindavo kaip „teisiškai išprususį“ bei „rūpestingą ir sąžiningai teisingą“ imperatorių.[108][109] Markas Aurelijus labai domėjosi trimis teisės sritimis: vergų išlaisvinimu, našlaičių ir vaikų globa bei miesto tarybų narių rinkimu.[108] Markas Aurelijus rodė didelę pagarbą Romos senatui ir nuolat prašydavo leidimo leisti pinigus, nors jam, kaip absoliučiam imperijos valdovui, to daryti nereikėjo. Vienoje kalboje Markas pats priminė senatui, kad imperatoriškieji rūmai, kuriuose jis gyveno, iš tikrųjų yra ne jo, o jų nuosavybė.[110] Jis perkainojo anksčiau nuvertėjusį denarą, tačiau po dvejų metų valiuta sugrįžo prie ankstesnės vertės dėl Markomanų karų, kurie sukėlė rimtą karinę krizę imperijoje.[111]

Markas Aurelijus dažnai laikomas atlaidesniu imperatoriumi nei jo pirmtakai, tačiau jo pažiūros į vergiją nepadarė jokių realių esamos sistemos pokyčių. Marko Aurelijaus ir Lucijaus Vero sprendimu savininkams nebebuvo leidžiama parduoti vergų, kad jie būtų naudojami prieš laukinius žvėris arenoje. Kai vergas dalyvaudavo teismo procese, sprendimas buvo palankus vergui tik tuo atveju, jei jis nekenkė šeimininkui. Buvo leista sekti pabėgusius vergus, o emancipacija visuotiniu reikalavimu ar aklamacija buvo uždrausta. Tačiau Markas Aurelijus panaikino įstatymą, pagal kurį buvo privaloma kankinti ir nužudyti visus netoliese esančius vergus, jei buvo nužudytas jų savininkas.[112] Savo draugo Gajaus Aufidijaus Viktorijaus jam pateiktoje testamento klastojimo byloje Markas Aurelijus palaikė vergą, o šį sprendimą vėliau teisininkai citavo kaip lemiamą precedentą.[113]

Atėnuose, pasiskelbdamas filosofijos globėju. Markas Aurelijus Atėnuose įsteigė keturias filosofijos katedras – po vieną kiekvienai tuo metu labiausiai paplitusiomis filosofijos pakraipoms: akademinei, peripatetikų, stoikų ir epikūriečių. Dėstytojams buvo skiriamas valstybės išlaikymas.[2]

Šeima ir vaikai redaguoti

 
Marmurinė Lucilos statula.
 
Komodo biustas.
 
Vibia Aurelia Sabina biustas.

147 m. lapkričio 30 d. Faustina pagimdė mergaitę, vardu Domitija Faustina. Ji buvo pirmoji iš ne mažiau kaip trylikos vaikų (įskaitant dvi poras dvynukų), kuriuos Faustina pagimdė per kitus dvidešimt trejus metus. Pirmasis Domitijos paminėjimas Marko laiškuose atskleidžia, kad ji buvo ligotas kūdikis. „Cezaris Frontonui. Jei dievai panorės, atrodo, turime vilties pasveikti. Viduriavimas sustojo, maži karščiavimo priepuoliai išnyko. Tačiau išsekimas vis dar labai didelis, o kosulys vis dar gana stiprus“. Jis ir Faustina, rašė Markas, buvo „gana užsiėmę“ mergaitės priežiūra. Domitija mirė 151 m.[114]

149 m. Faustina vėl pagimdė. Tuometinėse monetose šis įvykis įamžintas sukryžiuotais ragais po dviejų dvynukų portretiniais biustais ir užrašu „temporum felicitas“ (laikų laimė). Jie ilgai neišgyveno. Prieš metų pabaigą buvo išleista dar viena šeimos moneta: joje pavaizduota tik mažytė mergaitė Domitija Faustina ir vienas berniukas kūdikis. Paskui dar viena: viena mergaitė. Markas ramino save: „Dar kitas meldžiasi: „O, kad nemirtų mano kūdikis.“ O tu melskis: „O, kad nebijočiau jo netekti.“[115]

Paminklai redaguoti

Kolona redaguoti

Marko Aurelijaus kolona, pradėta statyti Romoje paskutiniais jo gyvenimo metais arba po jo valdymo ir baigta statyti 193 m., buvo pastatyta jo pergalei prieš sarmatus ir germanų gentis 176 m. Markomanų karuose įamžinti. Koloną juosia iškaltų reljefų spiralė, vaizduojanti jo karinių kampanijų scenas. Kolonos viršuje stovėjo Marko Aurelijaus statula, tačiau viduramžiais ji dingo. 1589 m. popiežius Sikstas V ją pakeitė šventojo Pauliaus statula.[116] Mokslininkai dažnai lygina Marko Aurelijaus koloną ir Trajano koloną, nes jos abi yra dorėninio stiliaus, turi pjedestalą prie pagrindo, raižytus frizus, vaizduojančius atitinkamas karines pergales, ir statulą viršuje.

  •  
    Kolona.
  •  
    Spiralinis reljefas.
  •  
    Spiralinis reljefas.
  •  
    XVIII a. iliustracija

Raitelio statula redaguoti

Romoje esanti Marko Aurelijaus raitelio statula yra vienintelė romėniška raitelio statula, išlikusi iki mūsų dienų, galbūt todėl, kad viduramžiais ji buvo klaidingai identifikuota kaip krikščionių imperatoriaus Konstantino Didžiojo atvaizdas, taip išvengiant pagoniškų figūrų statulų sunaikinimo. Apie 175 m. iš bronzos pagamintas 3,5 m ilgio paminklas dabar saugomas Kapitolijaus muziejuose Romoje. Imperatoriaus ranka yra ištiesta kaip gailestingumo aktas nugalėtam priešui, o jo veido išraiška, nuvargusi nuo streso, kurią sukėlė vadovavimas Romai beveik nuolatiniuose mūšiuose, galbūt reiškia nutrūkimą nuo klasikinės skulptūros tradicijos.[117] Nuo 2002 m. statula vaizduojama ant Italijos 50 euro centų monetos.[118]

Pastabos redaguoti

  1. ↑ Šiuolaikiniai istorikai ne taip teigiamai vertina. Istorikai jį laikė „pedantu ir nuoboda“, jo laiškuose nebuvo nei Cicerono politinės analizės, nei sąžiningo Plinijaus reportažo. Naujausi tyrimai pagerino jo reputaciją, nors ir nedaug.
  2. ↑ Tačiau buvo daug precedentų. Konsulatas buvo dvinarė magistratūra, o ankstesni imperatoriai dažnai turėdavo sau pavaldų leitenantą, kuriam tekdavo daug imperatoriaus pareigų (valdant Antoninui leitenantu buvo Markas Aurelijus). Daugelis imperatorių praeityje buvo suplanavę bendrą įpėdinystę: Augustas planavo, kad po jo mirties Gajus ir Liucijus Cezaris bus bendri imperatoriai; Tiberijus norėjo, kad Gajus Kaligula ir Tiberijus Gemelis taip pat būtų bendri imperatoriai; Klaudijus paliko imperiją Neronui ir Britanikui, įsivaizduodamas, kad jie sutiks su lygiaverčiais rangais. Visi šie susitarimai baigėsi nesėkmingai – ankstyva mirtimi (Gajus ir Liucijus Cezaris) arba teismine žmogžudyste (Gemelį nužudė Kaligula, o Britanniką – Neronas).
  3. ↑ Šiuolaikiniuose Frontono veikalų leidimuose jis žymimas De bello Parthico („Apie Partų karą“).

Išnašos redaguoti

  1. ↑ Markas Aurelijus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, elektroninis papildymas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2017–2021
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Važgėlaitė, Raminta. „Markas Aurelijus“. www.šaltiniai.info. Nuoroda tikrinta 2022-01-28.
  3. ↑ Hays (2003), p. XLIX.
  4. ↑ McLynn (2009), p. 511.
  5. ↑ Giacomo Leopardi (1898), „Pensieri di varia filosofia e di bella letteratura“, pp. 4096-97.
  6. ↑ Stertz, 434 p., cituoja Themistius, Oratio 6.81; HA Cassius 3.5; Victor, De Caesaribus 16.9.
  7. ↑ Hays (2003), p. XLVIII-XLIX.
  8. ↑ Historia Augusta, Marcus i. 1, xxvii. 7.
  9. ↑ Dionas Kasijus, lxxi. 1.1.
  10. ↑ Mark, Joshua (2018). „Marcus Aurelius: Plato's Philosopher King“ (anglų). World History Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2022-02-03.
  11. ↑ Cantonnet (2017), p. 2.
  12. ↑ Perelli (1969), pp. 320–324.
  13. ↑ Rohrbacher (2016), p. 5.
  14. ↑ Rohrbacher, David (2013). „The Sources of the Historia Augusta re-examined“ (PDF) (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-01-04. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)
  15. ↑ Pirmą kartą vieno autoriaus tezė buvo pasiūlyta Dessau, Hermann (1889). „Über Zeit und Persönlichkeit der Scriptoes Historiae Augustae“. Hermes (vokiečių) (24): 337–392.
  16. ↑ Barnes, T. D. (1967). „Hadrian and Lucius Verus“. 57: 65–79. Nuoroda tikrinta 2022-01-04. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)
  17. ↑ Freisenbruch, Annelise (2007). „Back to Fronto: Doctor and Patient in his Correspondence with an Emperor“ (anglų). {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)
  18. ↑ Birley (1966), p. 227.
  19. ↑ Birley (1966), p. 228–229, 253.
  20. ↑ Birley (1966), p. 227–228.
  21. ↑ Birley (1966), p. 228.
  22. ↑ Birley (1966), pp. 31, 44.
  23. ↑ „Sau pačiam“, i. 2. Išvertė Ulčinaitė (2021), p. 7.
  24. ↑ Birley (1966), p. 31.
  25. ↑ „Sau pačiam“, v. 4. Išvertė Ulčinaitė (2021), p. 52.
  26. ↑ Birley (1966), p. 32.
  27. ↑ Birley (1966), p. 33.
  28. ↑ Birley (1966), pp. 31–32.
  29. ↑ „Sau pačiam“, i. 1. Išvertė Ulčinaitė (2021), p. 7.
  30. ↑ Robertson, Donald (2020). „Stoicism as a Martial Art“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-01-04. „The Historia Augusta says that in his youth the Stoic philosopher, and Roman emperor, Marcus Aurelius was "fond of boxing and wrestling", and that he had been trained to fight in armour. However, we're told that over time he became more physically frail, suffering from chronic health problems, and his interest in philosophy came to distract him from these physical pursuits.“
  31. ↑ McLynn (2009), pp. 20–21.
  32. ↑ „Sau pačiam“, i. 4. Išvertė Ulčinaitė (2021), p. 7.
  33. ↑ McLynn (2009), pp. 21–22.
  34. ↑ „Sau pačiam“, i. 3. Išvertė Ulčinaitė (2021), p. 7.
  35. ↑ McLynn (2009), p. 21.
  36. ↑ Birley (1966), p. 40.
  37. ↑ Historia Augusta, Marcus v. 3.
  38. ↑ Birley (1966), p. 55; (2000) „Hadrian to the Antonines“ [Nuo Adriano iki Antoninų], p. 151.
  39. ↑ Historia Augusta, Marcus vi. 2; Verus ii. 3–4.
  40. ↑ „Sau pačiam“, vi. 30. Išvertė Ulčinaitė (2021), p. 71.
  41. ↑ „Sau pačiam“, v. 16. Išvertė Ulčinaitė (2021), p. 58.
  42. ↑ Birley (1966), p. 91.
  43. ↑ Birley (1966), p. 61.
  44. ↑ Historia Augusta, Marcus iii. 6.
  45. ↑ Birley (1966), p. 62.
  46. ↑ Sau pačiam. Vertė Eugenija Ulčinaitė. Vilnius: Alma littera. 2021. ISBN 9789955385530.
  47. ↑ Birley (1966), pp. 63–64.
  48. ↑ Aulas Gelijus, Noctes Atticae 9.2.1–7.
  49. ↑ Birley (1966), pp. 64–65.
  50. ↑ Birley (1966), pp. 65–68.
  51. ↑ Birley (1966), pp. 65–67.
  52. ↑ Birley (1966), p. 69.
  53. ↑ Historia Augusta, Marcus iii. 5–8.
  54. ↑ Birley (1966), pp. 94, 105.
  55. ↑ Ad Antoninum Imperator, i.2.2.
  56. ↑ „Sau pačiam“, i. 7. Išvertė Ulčinaitė (2021), p. 8.
  57. ↑ Diono Kasijaus veikalų fragmentai (versti į anglų k.) Roman History by Cassius Dio
  58. ↑ Historia Augusta, Marcus vii. 5.
  59. ↑ „The Cambridge Ancient History“ skyrius „Hadrian to the Antonines“ (132–194 p.), A. R. Birley
  60. ↑ Birley, Marcus Aurelius, 117 p.
  61. ↑ Birley, „Marcus Aurelius“ 118 p., cituojant Werner Eck, „Die Organization Italiens“ (1979 m.)
  62. ↑ 62,0 62,1 Birley, „Marcus Aurelius“ 120 p.
  63. ↑ Birley, „Marcus Aurelius“ 119 p.
  64. ↑ Historia Augusta, Marcus xi. 3
  65. ↑ Ad Antoninum Imperator 1.2.2
  66. ↑ Historia Augusta, Antoninus Pius xii.7.
  67. ↑ Historia Augusta, Marcus viii. 6.
  68. ↑ Historia Augusta, Antoninus Pius vii. 11; Marcus vii. 2.
  69. ↑ Historia Augusta, Marcus xii. 13.
  70. ↑ Historia Augusta, Marcus viii. 9
  71. ↑ Southern, Patricia (2003). The Roman Empire from Severus to Constantine (anglų). Routledge. pp. 203–203. ISBN 9781134553808.
  72. ↑ Rossignol (2020), p. 182.
  73. ↑ Birley (1966), p. 123.
  74. ↑ Birley (1966), pp. 122–123.
  75. ↑ Birley (1966), p. 249.
  76. ↑ 76,0 76,1 Faure, Tran ir Virlouvet (2018), p. 337.
  77. ↑ Birley (1966), p. 149, 161.
  78. ↑ Birley (1966), p. 249, 252.
  79. ↑ 79,0 79,1 „Epidemijos ir maras Romos imperijoje“. Societas Classica. 2020. Nuoroda tikrinta 2022-01-27.
  80. ↑ Murphy, Verity (2005). „Past pandemics that ravaged Europe“ (anglų). BBC News. Nuoroda tikrinta 2022-01-27.
  81. ↑ Rutherford, R.B. (2012). „Aurelius, Marcus“. The Oxford Classical Dictionary (anglų). Oxford University Press. p. 210. ISBN 9780199545568.
  82. ↑ Alan K. Bowman, Peter Garnsey ir Dominic Rathbone (1982). „Hadrian to the Antonines“. The Cambridge Ancient History (anglų). Cambridge University Press. ISBN 9780521263351.
  83. ↑ 83,0 83,1 Rossignol (2022), p. 326.
  84. ↑ Birley (1966), p. 164.
  85. ↑ Birley (1966), p. 168.
  86. ↑ Clemente (2008), p. 635.
  87. ↑ 87,0 87,1 87,2 87,3 Faure, Tran ir Virlouvet (2018), p. 345.
  88. ↑ Rossignol (2020), p. 333.
  89. ↑ Kneissl, Peter (1969). Die Siegestitulatur der römischen Kaiser: Untersuchungen zu den Siegerbeinamen des ersten und zweiten Jahrhunderts (vokiečių). Vandenhoeck & Ruprecht. p. 206–207. ISBN 9783525251133.
  90. ↑ Rossignol (2020), p. 396.
  91. ↑ Rossignol (2020), p. 399.
  92. ↑ Rossignol (2020), pp. 399–400, 403, 406.
  93. ↑ Grimal (1991), pp. 220–221.
  94. ↑ Rossignol (2020), p. 447.
  95. ↑ Rossignol (2020), pp. 448–452.
  96. ↑ Rossignol (2020), pp. 447–448.
  97. ↑ Birley (1966), p. 253.
  98. ↑ Rossignol (2020), pp. 487–488.
  99. ↑ Rossignol (2020), pp. 494–495.
  100. ↑ Grimal (1991), p. 286.
  101. ↑ Diono Kasijaus veikalų fragmentai (versti į anglų k.) Roman History by Cassius Dio
  102. ↑ Kleiner (2008), p. 230.
  103. ↑ Merrony (2017), p. 85.
  104. ↑ Kemezis (2014), p. 45.
  105. ↑ Diono Kasijaus veikalų fragmentai (versti į anglų k.) Roman History by Cassius Dio
  106. ↑ Fergus Millar, „The Emperor in the Roman World: 31 BC – AD 337“, Londonas, 1977 m. Taip pat žr. „Emperors at Work: Journal of Roman Studies“, 1967 m.
  107. ↑ „THINKERS AT WAR – Marcus Aurelius“ (anglų). Military History Matters. 2014. Nuoroda tikrinta 2022-01-27.
  108. ↑ 108,0 108,1 Birley, Marcus Aurelius, 133 p.
  109. ↑ Justiniano kodeksas 7.2.6
  110. ↑ Diono Kasijaus veikalų fragmentai (versti į anglų k.) Roman History by Cassius Dio
  111. ↑ Archyvuotas puslapis Roman Currency of the Principate, 2001.
  112. ↑ Rossignol (2020), pp. 234–235.
  113. ↑ Birley (2000), pp. 137–138.
  114. ↑ Birley (1966), p. 247.
  115. ↑ „Sau pačiam“, ix. 40. Išvertė Ulčinaitė (2021), p. 117.
  116. ↑ „Column of Marcus Aurelius: Overall view, of base and column“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-02-02.
  117. ↑ Kleiner (2008), p. 193.
  118. ↑ „Republic of Italy, 50 Euro Cent 2002“ (anglų ir vokiečių). Nuoroda tikrinta 2022-02-02.

Šaltiniai redaguoti

Antikiniai

  • Markas Aurelijus Antoninas (II a.). Ad se ipsum [Sau pačiam] (graikų). {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba) Išversta į lietuvių kalbą 1984 m. Pakartotinis leidinys: Sau pačiam. Vertė Eugenija Ulčinaitė. Vilnius: Alma littera. 2021. ISBN 9789955385530.
  • Frontonas, Markas Kornelijus. Marko Kornelijaus Frontono korespondencija: Su Marku Aurelijumi Antoninu, Lucijumi Veru, Antoninu Pijumi ir įvairiais draugais (lotynų).
  • Gelijus, Aulas (II a.). Noctes Atticae [Atikos naktys] (lotynų). {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  • Kasijus, Dionas (III a.). Rōmaika [Romėnų istorija] (graikų). {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  • Scriptores Historiae Augustae (Ginčijama, galbūt IV a.). Historia Augusta. {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba) Skaitmeninę formą galima skaityti LacusCurtius.

Modernieji

Nuorodos redaguoti

Vikicitatos

 
Wikiquote logo
   Romos imperatorius   
Anksčiau valdė:
Antoninas Pijus 		Markas Aurelijus (161–180)
Antoninų dinastija 		Vėliau valdė:
Komodas
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis



  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Markas_Aurelijus&oldid=7199776"