Maimonidas
Mošė Maimonidas (tikr. Mošė ben Maimonas arba Mozė ben Maimunas 1135 m. kovo 30 d. Kordoboje – 1204 m. gruodžio 13 d.) – viduramžių žydų filosofas, teologas, medikas. Rašė daugiausia arabų kalba.
Biografija redaguoti
Maimonidas gimė Kordoboje (dab. Ispanija).[1] Dėl musulmonų fanatikų persekiojimų šeima buvo priversta palikti šį miestą ir kurį laiką klajojo po Ispaniją. Tačiau Maimonidas aktyviai studijavo įvairius mokslus, tokius kaip matematika, astronomija, medicina. Per arabų filosofiją susipažino su Aristotelio idėjomis, kurioms liko ištikimas visą gyvenimą. 1160 m. persikėlė į Maroką,[1] o 1165 m. – į Egiptą, kur nuo 1187 m. kaip medicinos žinovas buvo pakviestas dirbti Kairo sultono rūmų gydytoju. Mirė Palestinoje.
Darbai redaguoti
Maimonidas yra parašęs Talmudo, Toros komentarus, teologijos ir medicinos traktatų. Vienas iš svarbesnių darbų yra „Logikos žodynas“. Labiausiai išgarsėjo apie 1190 m. parašytu veikalu „Vadovas pasimetusiems“ arba „Pamokymų knyga“ (Dalalat alchairin), kuris 1204 m. buvo išverstas į arabų kalbą. Šį veikalą sudaro trys dalys:
- pirmojoje sprendžiama biblinio antropomorfizmo problema, kritikuojama mutakalimų teologija;
- antrojoje įrodinėjamas Dievo egzistavimas, aptariama materijos ir formos problema;
- trečiojoje rašoma apie Dievo ir pasaulio santykį, dieviškąjį apreiškimą, blogio, laisvos valios ir kitas moralines problemos.
Maimonidas stengėsi suderinti Aristotelio filosofiją su judaizmu. Preštaravimus tarp religijos ir filosofijos jis bando visaip pašalinti, alegoriškai aiškindamas Bibliją.
Maimonido raštai turėjo įtakos XIII–XV a. scholastikai (Tomui Akviniečiui), XVI–XVIII a. žydų filosofijai.[2]
Filosofija redaguoti
Mošė Maimonidas stengėsi suderinti religiją ir filosofiją. Remdamasis Aristotelio filosofijos arabiškąja interpretacija, bandė racionalizuoti judaizmą. Maimonidas aiškino, kad tikėjimas negali būti aklas, kad jis ne tik gali, bet ir turi pasiduoti filosofijos, taigi, proto, teismui. Dievas, anot jo, pirminis pasaulio „judintojas“, „būtinai egzistuojanti“ jėga, skirtinga nuo „galimai egzistuojančių“ daiktų. Žmogus galįs žinoti tik tai, kad Dievas egiztuoja, tačiau ne tai, koks jis yra. Dėl šios priežasties Dievui negalima priskirti jokių atributų.
Maimonido teigimu, tarp Dievo ir daiktiškojo pasaulio yra grynai dvasiškų esybių, vadinamų angelais, sfera, kuri per emanaciją atsirado iš Dievo. Daiktų pasaulį skirstė pakopomis: aukščiausia – žvaigždžių, žemiausia – 4 stichijų: ugnies, vandens, oro, žemės. Šioje pakopoje vyrauja grubus materializmas, viskas yra laikina, trapu ir mirtinga.
Protinį žmogaus tobulumą vertino labiau nei dorovinį. Pasak Maimonido, dorovė svarbi tik žmogaus ir visuomenės bei atskirų asmenų tarpusavio santykiuose, todėl negali nukreipti į aukštesnį tikslą. Dėl protinio tobulumo žmogus pažįstąs pasaulio sąrangą bei Dievą ir pelnąs pomirtinį nemirtingumą. Nemirtingi esą tik tie, kurie lavindami protą iki tobulumo išvysto savo universalią žmogiškąją sielą. Kiti tampa tik dalinai nemirtingi. Toks tobulai mąstančio „antžmogio“ idealas buvo artimesnis ne judaizmui, o aristotelizmui, helenistinei žmogaus sampratai.[3]
13 tikėjimo principų redaguoti
Mišnos komentare Maimonidas suformulavo 13 tikėjimo principų, kurie laikomi žydų tikėjimo dogmų sistema:
- Dievo egzistavimas
- Dievo vienybė
- Dievo dvasingumas ir bekūniškumas
- Dievo amžinumas
- Tik Dievas turi būti garbinimo objektas
- Apreiškimas per Dievo pranašus
- Mozės pranašumas tarp pranašų
- Dievo įstatymas duotas ant Sinajaus kalno
- Toros, kaip Dievo Įstatymo, nekintamumas
- Dievas numato žmogaus veiksmus
- Atlyginimas už gėrį ir atpildas už blogį
- Judėjų Mesijo atėjimas
- Prisikėlimas iš mirusiųjų
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 „The Guide to the Perplexed“. World Digital Library. Nuoroda tikrinta 22 January 2013.
- ↑ Maimonidas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VII: Lietuvos-Mordvių, 177 psl.
- ↑ http://www.spauda.lt/mitai/qabalah/maimon.htm Archyvuota kopija 2009-09-11 iš Wayback Machine projekto.
