Vikipedija

Lyvių pakrantė

Lyvių pakrantė (lyv. Līvõd Rānda, latv. Lībiešu krasts) – speciali pajūrio teritorija Šiaurės Kurše, Latvijoje, aprėpianti dvylika senųjų lyvių kaimų. 1991 m. vasario 4 d. Latvijos vyriausybė priėmė nutartį šį regioną išskirti tam, kad būtų išsaugoti lyvių tautinis, istorinis ir kultūrinis paveldas bei tradicinė gyvensena, išlaikoma ir stiprinama lyvių tautinė tapatybė. Regionui suteiktas lyviškas pavadinimas Līvõd Rānda – Lyvių pakrantė.[1][2] Mazirbėje veikia Lyvių tautos namai.[3]

Lyvių pakrantė
latv. Lībiešu krasts
lyv. Līvõd Rānda
Latvijos kontūruose Lyvių pakrantė nuspalvinta lyvių tautinės vėliavos spalvomis
Lyvių pakrantė
Lyvių pakrantė
57°36′00″ š. pl. 21°58′00″ r. ilg. / 57.60000°š. pl. 21.96667°r. ilg. / 57.60000; 21.96667 (Lyvių pakrantė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Latvijos vėliava Latvija
Istorinis regionas Kuršas Kuršas
Įkūrimo data 1991-02-04
Plotas 285 km²
Kirčiavimas Lývių pakrántė

Lyvių pakrantės sausumos plotas – apytiksliai 28 500 hektarų (285 km²). Jūros ribos driekias už 5,5 km nuo kranto. Šis sausumos ruožas įeina į Ventspilio bei Dundagos savivaldybių Targalės, Ancės, Kolkos, Dundagos valsčius ir į Ruojos savivaldybę (Ruojos valsčių) – tai pakrantės teritorija nuo Uovišių prie Baltijos jūros iki Gipkos prie Rygos įlankos.[4]

Istorija redaguoti

Seniausieji laikai – V amžius redaguoti

Lyvių pakrantė – Kuršo šiaurėje išlikusi senojo etninio lyvių arealo dalis. Jos istorija neatsiejama nuo Baltijos kraštų, Latvijos ir viso Kuršo praeities.

Žmonių gyvenimo pėdsakų Latvijos teritorijoje randama jau daugiau kaip prieš 10 000 metų. Manoma, kad Baltijos finų, tad ir lyvių protėviai į kraštus prie Baltijos jūros atsikėlė maždaug prieš 3000 m. pr. m. e. Lyvių protėviai buvo žvejai, medžiotojai ir rinkėjai. Čia jie susidūrė su senaisiais europiečiais. Finougrai siejami su šukinės duobelinės keramikos kultūra, kuriai buvo būdingos smailiadugnės storų sienelių puodynės su palyginti didele žvyro priemaiša molyje.[5] Jos būdavo puošiamos duobelių ir šukiniais įspaudais. Į pietus nuo Ventspilio, prie Sarnatės, aptikta 3400 – 2300 m. pr. m. e. šios kultūros gyvenvietė su dideliais 16-35 m2 ploto keturkampiais pastatais. Jie statyti iš žabais išpintų kuolų. Išliko medinių daiktų, iečių, lankų, bumerangų, kaplių, irklų, kaulinių ir akmeninių įrankių, medinių statulėlių, tarp jų – ir 1,68 m aukščio medžio kamiene išskaptuotas stabas. Šioje gyvenvietėje turėjusios būti ir gintaro dirbtuvės.[6]

 
Radiniai Sarnatės gyvenvietėje. Kauliniai ir akmeniniai darbo įrankiai (3400 – 2300 m. pr. m. e.)

Apie 2000 m. pr. m. e. prasidėjo intensyvūs kontaktai su indoeuropiečiais prabaltais – virvelinės keramikos kultūros atstovais. Šie žmonės lipdė plokščiadugnes, plonesnių sienelių, grynesnio molio, puoštas virvelių raštais, gnaibytais kraštais puodynes. Indoeuropiečiai virvelininkai daugiausia vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, finougrai iš jų mokėsi – tai rodo ne tik archeologiniai tyrimai, bet ir daugybė labai senų žemdirbystės, gyvulininkystės ir kitokių baltizmų Baltijos finų kalbose, taip pat ir lyvių kalboje.[7]

Kalbininkų teigimu, kaip atskira Baltijos finų tauta lyviai ėmė formuotis apie I tūkstantmetį pr. m. e.[8] Iki antrosios mūsų eros tūkstantmečio pusės, geležies amžiuje, Šiaurės Kuršui būdingos akmeninės finougriškos kapavietės, per Šiaurės Latviją ir Estiją jos driekiasi iki pat Suomijos: šiaurės – pietų kryptimi būdavo sukraunamas stačiakampis akmenų kapas, vienoje arba abiejose jo pusėje sudedami kiti akmenų aptvarai. Šių aptvarų sustatydavo net iki 15-os ir bendras tokio darinio ilgis siekdavo keliasdešimt metrų. Laidodavo didesnių akmeninių aptvarų kamerose, Šiaurės Kurše mirusiųjų nedegindavo. Įkapėms dėdavo bronzinių papuošalų, rečiau – geležinių ginklų ir darbo įnagių. Kapą užberdavo 40 – 60 cm žemės ir mažesnių akmenų sluoksniu. Manoma, kad tokie akmeniniai kapai atspindi perėjimą prie žemdirbystės ir gyvulininkystės, mat stačiakampis akmenų kapas galėjo reikšti pomirtinį sėslių žmonių namą. Finougriški iš akmenų sukrauti kapai paplitę visame Abavos baseine. Tuometiniai krašto gyventojai siejami su 1206 m. Indrikio kronikoje minimais aplink Ventą gyvenusiais vendais, kuriuos linkstama laikyti lyvių gentimi arba jiems labai artima Baltijos finų tauta.[9][10][11]

Viduramžiai redaguoti

Iki V a. iš akmenų sukrautas kapavietes perstatydavo naujiems kapams, vėliau senosiose kapavietėse tik laidodavo jų nebeperstatydami, bet Šiaurės Kurše šis laidojimo būdas išliko ilgiau negu kituose Baltijos finų kraštuose – iki VIII a.[12][13] Nuo pirmųjų mūsų eros amžių matomas kuršių slinkimas į šiaurę, į Baltijos finų žemes dabartiniame Kurše: tai rodo jiems būdingi plokštiniai griautiniai kapai, netoli kurių randama akmenų arba iš jų sukrautos vainikų dalys. Kuršiai gyveno tarp Baltijos jūros ir Ventos, tačiau iki IX a. amžiaus šiaurėje dar nebuvo pasistūmėję už Tebros upės.[14] Lyvių kalbos duomenys rodo, kad su baltais kuršiais, pagal kuriuos pavadintas šis Latvijos regionas, jie turėjo susidurti dar iki VI amžiaus pradžios: kuršių bei lyvių sąveika vis stiprėjo, ši baltų tauta formavosi lyvių kultūrinėje ir kalbinėje dirvoje. Netgi manoma, kad kuršiai pradžioje buvo vakarų baltai, tik nuo I mūsų eros tūkstantmečio vidurio dėl lyvių įtakos priartėjo prie rytų baltų – lietuvių ir latvių protėvių.[15] Pačius lyvius mini XIII a. danų istorikas Saksas Gramatikas (~1150 – ~1220), jis rašo, kad lyviai su kitomis tautomis buvo įsitraukę į maždaug 750 metais vykusį skandinavų Brovalos mūšį, bet šios žinios nėra visiškai patikimos.[16][17] X – XI a. randama smėlio pilkapių (pavyzdžiui, netoli Sabilės). Jie drąsiai priskiriami lyviams, nes atitinka Gaujos baseine, kitoje Rygos įlankos pusėje, gausiai aptinkamus tokius pat pilkapius, kurių etninis priklausymas lyviams abejonių nekelia. Tad lyviai gyveno abiejose Rygos įlankos pusėse – dabartiniuose Vidžemės ir Kuršo kraštuose.[18] Daugiau kaip šimte Sabilės smėlio pilkapių yra išlikę drabužių liekanų, bronzinių pasaginių segių, įvijų, geležinių pentinų ir iečių antgalių.[19]

 
Runų akmuo „G 135“ iš Šonemo (Sjonhem) parapijos bažnyčios Gotlando viduryje (XI a.)

Tuo laikotarpiu, IX – XII amžiuose, Kurše sustiprėjo vikingų išpuoliai.[20] Neabejotina, kad vikingų karo žygiai neaplenkė ir lyvių protėvių. Be to, yra žinoma, kad X amžiuje skandinavai Šiaurės Kurše buvo įkūrę koloniją, vėliau jie persikėlė toli į pietus, prie Gruobinios. Nepaisant karų, abiejose Rygos įlankos pakrantėse, kaip rodo archeologijos radiniai, lyviai upėmis ir jūra aktyviai prekiavo tiek su Rytų, tiek su Vakarų Europa. Kasinėjimai atskleidžia, kad lyviai vertėsi ne tik žemdirbyste, gyvulininkyste, žvejyba ir amatais, bet ir medžiojo, prekiavo kailiais.[21]

 
Kuršas XIII a. Viršuje, prie jūros, pažymėtos Ventavos ir Vanemos (Miera Kursa) žemės.

Patikimesnių žinių apie lyvius atsiranda nuo XI a. Šiame amžiuje jie minimi Senosios Rusios Kijevo Pečioros lauros metraščiuose.[22] Gotlando saloje, Šonemo (Sjonhem) parapijoje, yra XI a. runomis iškaltas antkapis kažkokiam vikingui Æi….. (vardo raidės ištrupėjusios), kuris mirė senojoje Šiaurės Kuršo lyvių žemėje Vindavoje ~ Ventavoje (Vindö – ui(t)au).[23] Ventavos žemė driekėsi apibus Ventos upės ir užėmė apie 600 km2. Dabar į šią teritoriją iš dalies įeina Ventspilio savivaldybė ir šiek tiek Kuldygos savivaldybės.[24] Ventavos žemės pavadinimas kilęs iš Ventos upės, kurios vardas, kaip manoma, gali būti finougriškos kilmės ir reiškia „pelkinga vieta, lėta srovės tėkmė”.[25] Ši upė buvo pagrindinis vandens kelias, ja vyko prekyba. Kita senoji Kuršo lyvių žemė – Vanema – pirmą kartą paminėta 1231 m. Romos popiežiaus vietininko Balduino iš Alno sutartyje su kuršiais. Žemės pavadinimas reiškia „Senoji žemė” (plg. lyv. vanā 'senas' ir mō, mā 'žemė'). Dabar šioje teritorijoje yra Dundagos, Engurės, Mėrsrago, Ruojos savivaldybės, taip pat Talsų ir Ventspilio savivaldybių vakarinės dalys bei Tukumo savivaldybės šiaurinė dalis. Po 1230 m. taikos sutarties su Rygos kryžiuočiais, Vanema su jau nuo senesnių laikų kuršiška Bandavos žemės dalimi žemėlapiuose pavaizduota kaip Taikos Kuršas – latv. Miera Kursa.[26]

Po X a. kuršiai pradėjo užkariauti šias lyvių žemes, užėmė piliakalnius, imta gyventi mišriai su lyviais, senųjų gyventojų daugiau išliko pajūryje. Po 1000-ųjų metų Siodermanlande, Švedijoje, buvo pastatytas paminklinis akmuo Barkvidrui (Barkviðr), kuris nuskendo Lyvių žemėje (liflainþi). Tai bene pirmasis viso lyvių krašto paminėjimas.[27] Tautovardis „lyviai”, krašto pavadinimas „Lyvių žemė“ (lyv. Līvõmō, tarm. Līvõmā) yra Baltijos finų kilmės, atsiradęs iš žodžių līv 'smėlis' ir mā 'žemė'.[28] Taigi šis kraštas buvo „Smėlio žemė” Rygos įlankos žemumose. 1188 m. popiežiaus palaiminimu Dauguvos žemupyje buvo įsteigta Livonijos vyskupija, taip pavadinta pagal to krašto gyventojus lyvius. Bendradarbiaujant su šia vyskupija, kaip Saulės mūšyje 1236 m. pralaimėjusio Vokiečių ordino dalis, 1237 m. čia buvo įkurtas ir iki 1561 m. gyvavo Livonijos ordinas. Lyviai ir kitos tautos įsitraukdavo į karus su vokiečiais, tačiau lyvius pirmuosius ėmė krikštyti ir per keletą dešimtmečių nukariavo. Livonijos ordinas įsiviešpatavo Kurše, visoje likusioje dabartinėje Latvijos dalyje ir Estijoje, o kadangi pirmiausia buvo susipažinta su lyviais, visi šie kraštai pavadinti Livonija.[29]

Kuršiams vis labiau skverbiantis į lyvių žemes, santykių būta aštrių. 1206 metais Indrikio kronikoje rašoma apie kuršių nuo Ventos ištremtą lyvių gentį (arba jiems labai artimą tautą) vendus, jie apsistojo Senajame kalne, kur vėliau kūrėsi Rygos miestas. Būdami pabėgėliai, jie nuolankiai sutiko krikštytis. Tačiau ir iš čia kuršiai juos varė toliau, į Vidžemę, kur vendai buvo apsigyvenę prie Cėsių. Jų vardas išlikęs vokiškame Cėsių pavadinime Wenden.[30]

Kadangi rašytiniuose šaltiniuose Šiaurės Kuršo lyviai iki XIV a. neminimi, o archeologiniai radiniai rodo buvus panašią materialinę kultūrą, kaip kuršių, manoma, kad XII − XIII a. lyviai čia galbūt sukuršėjo, o tada Lyvių pakrantę vėl apgyvendino iš žemyno arba iš kitos Rygos įlankos pusės, iš Vidžemės atsikėlę lyviai. Tikėtina, kad Kurše jie rado tautiškai ir kalbiškai labai artimų vendų ir saujelę giminingų Saremos salos estų. Tačiau vėlesni išsamūs Šiaurės Kuršo archeologiniai tyrimai atskleidžia, jog tuo laikotarpiu bent dalyje vietovių buvo išlaikyti lyviški laidojimo ir materialinės kultūros bruožai.[31] Kokia buvo lyvių apsigyvenimo Kurše ir Vidžemėje dinamika, nuo XIX a. iki mūsų dienų reiškiamos įvairios nuomonės: lyviai – seniausieji šių regionų gyventojai; V – IX a. jie upėmis atsikėlė iš Karelijos arba sausumos keliais net nuo Vitebsko ir Pskovo pusės; Kurše buvo atrastos pirmojo m. e. tūkstantmečio finougriškos krautų akmenų kapavietės, o X a. – Kuršo smėliniai pilkapiai, panašūs į Vidžemės, todėl teigta, kad X – XI a. į Vidžemę lyviai atsikėlė iš Kuršo, tad būtų galima sakyti, jog į nutautėjusią Lyvių pakrantę XIV a. jie „sugrįžo”; pateikta ir priešingų argumentų − neva žiloje senovėje Kuršą apgyvendino Vidžemės lyviai; esama dar kitokių teorijų. Lyvių–vendų klausimas atviras iki šiol, tačiau vargu ar kada nors buvo visai nutrūkę ryšiai tarp palyginti netolimų Rygos įlankos pakrančių, nes lyviai šimtmečiais garsėja kaip puikūs jūreiviai ir žvejai, pasiekdavę Gotlandą, Saremą, galbūt ir tolimesnius kraštus.[32]

Nepaisant įvairių prielaidų, dažnesnė nuomonė tokia, kad „atsižvelgiant į tai, ką žinome apie lyvius ir jų laidojimo papročius vėliau, X–XI amžiuose, reikia pripažinti esant pagrįstą hipotezę, jog iš akmenų sukrautuose Šiaurės Kuršo kapuose palaidoti vėlesniųjų lyvių senoliai” (M. Atgāzis).[33] Tad lyviai, didelės mokslininkų dalies manymu, – seniausia Latvijos tauta.[34]

XVI a. – XX a. I pusė redaguoti

 
  Paskutinių lyvių kalbos vartotojų teritorija
  Istoriškai žinomas lyvių kalbos arealas Latvijoje

1562–1795 m. Lyvių pakrantė priklausė Abiejų Tautų Respublikos pavaldinei Kuršo hercogystei. Ji buvo įkurta po to, kai 1561 m., Livonijos karo laikotarpiu (1558–1583), žlugo Livonijos ordinas. XVII a. Lyvių pakrantė ir visas Kuršas išgyveno klestėjimo metą: Kuršo hercogystė buvo užmezgusi diplomatinius santykius su Didžiąja Britanija, Prancūzija, Nyderlandais, Portugalija ir kitomis valstybėmis, hercogystė turėjo labai didelį laivyną, išaugo Ventspilio ir Liepojos uostai. Net buvo įsigyta užjūrio kolonijų – Andriejaus sala netoli Gambijos upės Vakarų Afrikoje ir Tobago sala Vest Indijoje.[35][36] Apie 1665 m. švedų istorikas T. Jernas rašė, kad Lyvių pakrantėje, priešingai negu Vidžemėje, tebegyvena ganėtinai daug lyvių, jie dažniausiai tuokiasi su saviškiais ir išlaiko savo kalbą.[37]

Tačiau 1655–1661 m. įsiplieskė karas, vadinamasis Švedų tvanas, švedai įsiveržė taip pat ir į Kuršą, hercogystė neteko savo kolonijų, prasidėjo nuosmukis.[38] Karai vargino ir kitą šimtmetį: 1700–1721 m. vyko Šiaurės karo mūšiai, o jų metu, 1709–1711 m., daugumą Lyvių pakrantės gyventojų pakirto Didžiojo Latvijos maro epidemija.[39] Nuolatiniai karai nusilpnino ir Abiejų Tautų Respubliką. Po 1795 m. įvykusio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Kuršo hercogystė atiteko Rusijos imperijai.

XIX amžius Lyvių pakrantei atnešė gerų permainų: 1851 m. buvo sudaryta lyvių kalbos abėcėlė, 1861 m. išleistas pirmasis lyvių kalbos žodynas. 1852 m. suomių kalbininkas A. J. Šiogrenas (1794–1855) pradėjo savo pirmąją lyvių kultūros ir kalbos tyrimo ekspediciją. 1863 m. į lyvių kalbą išversta Evangelija pagal Matą.[a] Suomių kalbininkas E. N. Setelė (Emil Nestor Setälä) apskaičiavo, kad 1888 m. lyviškai kalbėjo 2 929 žmonės.[40] Kaip materialusis to meto Lyvių pakrantės paveldas minėtinas 1884 m. Mikeltuornyje pastatytas 62 m aukščio švyturys, jis yra aukščiausias Baltijos šalyse.[b] Vis dėlto būta ir dramatiškų įvykių: 1855 m., per Krymo karą, anglų karo laivas sunaikino Kolkos bažnyčią ir kaimą.[41]

Iki pat Pirmojo pasaulinio karo lyvių gyvenvietės susisiekdavo miškų, kaimo ir jūros keliais. Jūros keliais lyviai kontaktavo ir su jiems giminingais estais bei Gotlando salos gyventojais. Saunage, Pitrage ir Mazirbėje yra senųjų prieplaukų liekanų, o Kolkoje prieplauka veikia iki šiol. A. J. Šiogreno pradėtas lyvių kultūros ir kalbos ekspedicijas į Lyvių pakrantę 1902–1927 metais tęsė ir kiti suomių bei estų mokslininkai: A. O. Heikelis, E. N. Setelė, E. A. Sarima, Vilhas Setelė, L. Ketunenas, O. Loritsas bei F. Leinbokas-Linnusas (žr. „Nuorodos”).[42]

Pirmojo pasaulinio karo metais Lyvių pakrantė tapo mūšių arena. Maždaug 2 000 vietinių gyventojų 1915 m. buvo priverstinai evakuoti. Šis tremties laikotarpis (1915–1919) lyvių istorijoje žinomas kaip ulzajtõbāiga '(lyvių) išvarymo metas'. Nepriklausoma Latvijos valstybė į savo kaimus jiems leido grįžti 1920 m. Dėl šios evakuacijos gimtajame krašte gyvenančių lyvių 1925 m. sumažėjo iki 1 238.[43] 1917–1918 m. Vokietijos kariuomenė už kopų nutiesė siaurąjį geležinkelį (bėgių plotis – 600 mm, daugiausia buvo skirtas medienai gabenti). Šis geležinkelis Pitragą, Mazirbę ir Lielirbę jungė su Dundaga.

1923 m. buvo įsteigta Lyvių sąjunga, jos nariai kreipėsi į Latvijos Ministrų kabinetą, prašydami sudaryti Nacionalinę lyvių apygardą, tačiau Latvijos vyriausybė nesutiko. Tuomet Ulis Kynkamegas (lyv. Uļi Kīnkamäg, latv. Uldriķis Kāpbergs, 1869–1932) pasivadino lyvių karaliumi Uldrikiu I ir paskelbė gimtojo kranto nepriklausomybę nuo Latvijos. Jis tvirtino, kad lyviai yra savarankiška tauta ir neturi priklausyti jokiai valstybei. Dėl atsisakymo vykdyti Latvijos institucijų įstatymus buvo įkalintas Ventspilio kalėjime, kur mirė nuo širdies smūgio. Palaidotas Mikeltuornyje.[44]

1923–1939 m. kai kuriose Lyvių pakrantės mokyklose buvo mokoma lyvių kalbos. Vienas mokytojas arkliu keliaudavo per penkias kaimo mokyklas. 1924 m. birželio 24 d. Lielirbėje buvo surengtas lyvių chorų koncertas – pirmoji lyvių dainų šventė.[45] 1931 m. lyvių patriotai pradėjo leisti mėnesinį žurnalą Līvli (Lyvis). 4-ame dešimtmetyje kaimyninėje Estijoje buvo pradėta rengti šventė, vadinama Giminingų tautų diena. Tą dieną miestų gatvėse būdavo iškeliamos Estijos, Suomijos ir Vengrijos vėliavos, mokyklose vykdavo tam skirti renginiai, bažnyčiose laikomos šiai dienai skirtos pamaldos. Lyviams pavyko užmegzti ryšius su giminingų tautų valstybėmis – Estija, Suomija ir Vengrija. Tarpukariu labai svarų indėlį į lyvių kalbos studijavimą ir išsaugojimą įnešė suomių profesorius Lauris Ketunenas (1885–1963), išsamaus lyvių–vokiečių žodyno ir lyvių fonetikos bei morfologijos aprašo (1938) sudarytojas. 1939 m. rugpjūčio 6 d. už Suomijoje, Estijoje ir Vengrijoje surinktas lėšas Mazirbėje buvo atidaryti Lyvių tautos namai, kuriuos suomių funkcionalizmo stiliumi suprojektavo suomių architektas E. J. Huttunenas. Lyvių tautos namai lyviams turi didelę simbolinę reikšmę.

Giminingų tautų valstybės Suomija, Estija ir Vengrija lyvių kultūrai teikė ir kitokią paramą: lyvių kalba buvo leidžiamos knygos, mokyklose atsirado galimybė mokytis gimtosios kalbos, kūrėsi lyvių chorai.[46]

Antrasis pasaulinis karas ir sovietmetis redaguoti

Nepraėjus nė mėnesiui nuo Lyvių tautos namų atidarymo, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Karo laikotarpiu Lyvių pakrantę, kaip ir visą Latviją, tris kartus okupavo tai Vokietija, tai Sovietų Sąjunga. 1940 m., kai Latviją užėmė Sovietų Sąjunga, Lyvių tautos namai buvo uždaryti, Lyvių sąjunga panaikinta. 1941 metų birželio pradžioje ir viduryje sovietai surengė masines gyventojų tremtis, daug lyvių jose neišgyveno.

1946 m. Sovietų Sąjunga pradėjo vykdyti geležinės uždangos politiką. 1949 m. kovą pradėtos naujos tremtys. Į Sibirą tremiamus lyvius paprastai registruodavo kaip „latvius”. Nuolatiniai areštai ir tremtys tęsėsi ir 6-ame dešimtmetyje, lyvių labai sumažėjo – liko vos keli šimtai. 1970 m. gyventojų surašyme lyviai į tautų sąrašą nebeįtraukiami, sovietiniuose pasuose uždrausta rašyti tautybę „lyvis, -ė”.[47]

Sovietų Sąjungos laikais Lyvių pakrantė virto sukarinta vakarų pasienio zona. Lyvių kaimuose ir šalia jų buvo dislokuoti pasienio postai ir kariniai daliniai, įrengtos tankų aikštelės. Lyvių pakrantėje 6-ame dešimtmetyje sovietų kariuomenės statybų batalionai strateginiais tikslais suformavo plačius gruntinius kelius.

Buvo vykdoma žvejybos ir žemės ūkio kolektyvizacija. Dėl to žvejyba, kaip tradicinis verslas, ėmė telktis didesniuose centruose – Ventspilyje, Kolkoje ir Ruojoje. Nuogąstaudama, kad vietiniai lyviai savo žvejų valtelėmis gali bėgti iš Sovietų Sąjungos (pavyzdžiui, į Gotlandą), sovietų valdžia pajūryje apribojo žvejybą. Nemažai valčių buvo sudeginta, kai kurios pateko į Mazirbės valčių kapines.

 
Paminklas lyviams Mazirbėje

Buvo sunaikintos ir tradicinės žemės ūkio šakos bei amatai. Siaurasis geležinkelis 1963 m. buvo uždarytas (dalis bėgių išliko už Saunago, Pitrago, Mazirbės ir Lielirbės sodybų). Sunyko paslaugų sektorius (buvo uždaryta daug mokyklų, parduotuvių, medicinos įstaigų). Dėl to dauguma darbingų žmonių paliko pajūrio kaimus, išsibarstė po visą Latviją ir ilgainiui prarado lyvišką tapatybę. Lyvių kaimai vis labiau tuštėjo, dalis jų iš esmės išnyko. Nebeliko ir vientisai gyvenamos lyvių teritorijos.[48]

Saugomos kultūrinės-istorinės
teritorijos statusas redaguoti

Stiprėjant Latvijos nepriklausomybės judėjimui, 1988 m. lapkričio 26 d. buvo atkurta 1940-aisias panaikinta Lyvių sąjunga, o 1989 m. lyviams grąžinti Lyvių tautos namai. 1990 m. Latvija atkūrė nepriklausomybę, iki 1994 m. pavasario Lyvių sąjungos vadovė buvo istorikė Ieva Neilandė. Lyvių sąjunga atlieka svarbų kultūrinį ir šviečiamąjį darbą, rūpinasi lyvių kalbos ir kultūros išsaugojimu. Vienas iš pagrindinių Lyvių sąjungos tikslų – stiprinti lyvių tautinį sąmoningumą ir atgaivinti senosios gyvensenos principus. Organizacinė veikla nukreipta į siekį istorinėse lyvių gyvenamosiose vietovėse šiaurės Kuršo pajūryje sukurti tokias sąlygas, kad čia grįžti ir nuolatos gyventi bei dirbti norėtų lyviai, kurie dėl įvairių aplinkybių buvo priversti palikti tėvynę. Lyvių sąjunga – etnografinio turizmo rėmėja.[49]

Vykdant 1991 m. vasario 4 d. Latvijos vyriausybės potvarkį, Lyvių pakrantė buvo paskelbta valstybės saugoma lyvių kultūros, kalbos, istorijos, etnografijos ir kitų lyvių tautos tapatybės išsaugojimo sričių teritorija. Vienas iš šio teisinio akto iniciatorių buvo ekonomistas E. Sylis, jis tapo Lyvių pakrantės direktoriumi. Saugomoje teritorijoje yra 12 turinčių ypatingą statusą lyvių kaimų:

 
Lyvių pakrantės teritorija (žalia spalva) ir lyvių kaimai.

Saugomos teritorijos statusas numato apribojimus šiame regione nuolatos gyventi visiems, kurie nėra tiesioginiai lyvių palikuoniai, taip pat ir etniniams latviams.[50][51]

Taip pat galioja teisiniai apribojimai senuosiuose istoriniuose lyvių kaimuose statyti naujus pastatus ir senuosius perstatyti. Šie apribojimai taikomi ir turistų aptarnavimo objektams: draudžiama statyti viešbučius, restoranus ir bet kokius privačius ar valstybinius objektus, kurie galėtų padaryti neigiamą įtaką lyvių tradicinei gyvensenai ir kultūrai.[52]

Tačiau 2003 m. rugpjūtį revizija Lyvių pakrantėje nustatė netikslingą valstybės lėšų panaudojimą: įgyvendinant Lyvių pakrantės programą, du trečdaliai iš valstybės biudžeto gautų lėšų buvo panaudoti 13 etatų algoms išmokėti.[53] 2003 m. antrąjį pusmetį buvo pradėta Lyvių pakrantės reorganizacija, programos veikla sustabdyta.

2009–2011 m. Ventspilio–Kolkos žvyrkelis padengtas asfaltu.[54] Mazirbėje kas vasarą rengiamos stovyklos, kur lyvių vaikai susipažįsta su protėvių kalba ir kultūra. Kiekvienais metais pirmąjį rugpjūčio šeštadienį Mazirbėje vyksta Lyvių šventė, joje pasirodo lyvių folkloro ansambliai, susiburia lyvių bendruomenė.

2013 m. Košrage, 2017 m. Mikeltuornyje ir 2021 m. vėl Košrage Lyvių kultūros centras, Tartu universitetas, Ventspilio lyvių sąjunga „Rānda“ ir Latvijos universiteto Lyvių institutas suorganizavo tarptautinius mokymus – Lyvių vasaros universitetus. Tai – intensyvi aukštojo mokslo programa, kurios tikslas – įvairių aukštųjų mokyklų studentams, daugiausia – doktorantams ir magistrantams, lyvių kultūrinėje-istorinėje aplinkoje sudaryti galimybes susipažinti su lyvių kalba, istorija bei kultūra ir jaunuosius tyrėjus skatinti įsitraukti į lyvių paveldo tyrimus.[55][56]

2019 m. kovo 9 d. atnaujintame XIX amžiaus pastate buvo atidaryti Kolkos Lyvių susirinkimų namai, konkurse „Latvijos statybų metinis apdovanojimas“, nominacijoje „Medinis pastatas“ laimėję trečiąją vietą.[57]

Kultūra ir gyvensena redaguoti

Kalba redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Lyvių kalba.
 
Lyvių–estų–latvių žodynas (2012 m.)

Lyviai kalbėjo Uralo kalbų šeimai priklausančia Baltijos finų pogrupio kalba. Lyvių kalba gimininga ne latvių ar lietuvių, bet suomių ir estų kalboms – tai matyti lyginant net paprasčiausius žodžius: lyv. Tēriņtš! suom. Terve! est. Tere! ir latv. Sveiki! (liet. Sveiki!); lyv. Jõvā pǟva! suom. Hyvää päivää! est. Tere päevast! ir latv. Labdien! (liet. Laba diena!). Paskutinė lyvių kaip gimtosios kalbos vartotoja Grizelda Kristinia mirė 2013 m., o šiuo metu yra apie 200 lyvių kalbos geriau ar prasčiau pramokusių žmonių. XX a. pradžioje Lyvių pakrantėje lyviškai kalbėjo apie 2 000, bet po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų šios kalbos vartotojų labai sumažėjo, didelės įtakos tam turėjo ir Lyvių pakrantės sukarinimas bei kolektyvizacija sovietiniais laikais, nes, gimtiesiems kaimams tapus riboto patekimo sukarinta zona ir uždarant mokyklas, medicinos įstaigas bei parduotuves, žmonėms teko palikti gimtinę, lyvių bendruomenė išsisklaidė ir vis labiau ėmė vartoti latvių kalbą. Latvių kalboje daug skolinių iš lyvių kalbos: māja (lyv. mōj) 'namas', vai (lyv. või) 'ar', vajag (lyv. vajāg) 'reikia', sēne (lyv. sēņ) 'grybas', puisis (lyv. pȯis) 'vaikinas', kāzas (lyv. kōzgõnd) 'vestuvės', laulāt (lyv. lōlatõ) 'tuokti', maksāt (lyv. maksõ) '(su)mokėti' ir kt. Net įžymioji latvių liaudies daina Pūt, vējiņi! („Pūsk, vėjeli!“) yra perimta iš lyvių Pūgõ, tūļ! (žr. „Nuorodos“).[58]

Pirmasis lyvių kalbai skirtas veikalas – tai 1861 m. Sankt Peterburge dviem tomais išleisti lyvių kalbos gramatika ir žodynas. Tarpukariu lyvių kalba buvo išleista kelios dešimtys knygų, ypač buvo populiarios skaitymo knygos (vadovėliai). Šie vadovėliai aprėpdavo daug temų, į juos būdavo įtraukiama ne tik kalbos mokymo, bet ir šviečiamoji, kultūrinė bei literatūrinė medžiaga. Taip pat buvo leidžiamas žurnalas lyvių kalba Līvli („Lyvis”). Lyviškų knygų leidybą tuo metu rėmė Suomijos bei Estijos organizacijos. Sovietmečiu lyviškos knygos ir periodiniai leidiniai jau nebespausdinti, jų leidyba atnaujinta po 1990 m., kai Latvija atgavo nepriklausomybę.[59]

Religija redaguoti

Apie senąjį lyvių tikėjimą žinoma nedaug, bet tikriausiai jis buvo grįstas dvasių garbinimu. Skirtingai negu kitų Baltijos finų tautų, dievybės buvo svarbios ne tiek kaip suasmenintos, individualizuotos būtybės, o labiau kaip tam tikras sritis globojančios dvasios. Henriko Latvio kronikose sakoma, kad lyviai į laidotuves kviesdavo gailiai giedančių raudotojų.[60] Žemdirbiškoji mitologija įsiliejo į krikščioniškus papročius bei šventes ir imta grįsti krikščioniškais įvaizdžiais. Griaustinis ir kiti gamtos reiškiniai turėjo didelės įtakos lyvių tikėjimams. Kaip rodo archeologiniai radiniai, lyviai aukodavo maisto ir daiktų, pavyzdžiui, tabako ir drabužių. Aukodavo prie šventųjų akmenų bei medžių, taip pat ir atėjus krikščionybei, ypač – Vasaros saulėgrįžos (Joninių) metu.[61] Dabar dauguma lyvių yra liuteronai, nors esama ir baptistų bei stačiatikių.[62] Liuteronybė Kuršo hercogystėje užgimė XVI a., reformacijos laikais. Pradžioje baptistai buvo hernhutiečių[c] judėjimo dalis, bet, hernhutiečius ėmus persekioti, jie pradėjo vadintis baptistais.[64] Kolkoje būta keleto lyvių stačiatikių šeimų, čia yra cerkvė. Stačiatikybė į Lyvių pakrantę atėjo Rusijos imperijos laikais valdant Jekaterinai II.[65]

Tautosaka ir papročiai redaguoti

Lyvių liaudies tikėjimuose ir papročiuose didelė reikšmė teikiama žvejybai ir jūrai. Tai susiję tiek su žmonių kasdienybe krante, tiek išplaukus žvejoti. Prieš išplaukdami į jūrą prie didelių medžių žvejai atnašaudavo aukas, į kelionę pasiimdavo lininį maišelį su žiupsneliu žemės. Juos išlydintieji linkėdavo: „Kad tu grįžtum kaip kad saulė grįžta”, nes plaukimas jūron buvo suvokiamas kaip kelionė į naktį arba mirtį. Laikantis papročių, tarp asmeninių daiktų jūreiviškose skryniose būtinai reikėdavo įdėti degtinės ir pinigų, skrynių rankenose neretai iškaldavo šventų ženklų, pavyzdžiui, saulutę. Išplaukus skrynios būdavo naudojamos kaip lovos. Velykų rytą jaunimas, kopų viršūnėse dainuodamas tam skirtą dainą Tšītšōrlinkizt („Čirenantys paukšteliai“), žadindavo paukščius, nes tikėta, kad paukščiai ne išskrenda kažkur toli, o lieka žiemoti pasislėpę upių, ežerų ir jūros pakrantėse. Per Velykas gėlėmis būdavo puošiamos valtys, sodinamas gyvybės medis, verdami kiaušiniai. Per Martyno (11 mėn. 11 d.), Kotrynos (11 mėn. 25 d.), Barboros (12 mėn. 4 d.), Mikalojaus (12 mėn. 6 d.), Vastlavių (savaitę iki Pelenų d.) ir Pelenų dienas (2 mėn. 4 d. – 3 mėn. 10 d.) lyviai rengdavo kaukių ir persirengėlių karnavalus, kiekviena iš šių dienų turėjo savus papročius ir dainas, gaminti skirtingi valgiai. Lyviai sakydavo, kad pakrantėje negalima maudytis, kol neatsirado geltonųjų gėlių, o taip nutinka maždaug gegužės pabaigoje – birželio pradžioje: balti, geltoni ir rausvi pušų pumpurėliai nubyra ir vėjas juos nupučia į vandenį. Lyviai sakydavo, kad pušys jūrai teikia sveikatos, stiprina žmonių dvasią, didina ištvermę. Tuo metu būdavo renkami pušų pumpurai ir mirkymuisi verdamas jų nuoviras.[66]

Tautosakoje gausu nelabųjų ir dvasių, jie gyvena panašiai kaip žmonės: gimsta, miršta, tuokiasi, susilaukia vaikų, turi savo namus. Vieni yra valdovai, kiti – pavaldiniai, tarnai, tarnaitės, net kunigai ir išminčiai. Turima maždaug 50 įvairių dvasių grupių. Lyvių tautosakoje ir tikėjimuose ypač dažnos motinomis ir tėvais vadinamos dvasios: Žiemos tėvas, Vėjo tėvas, Šalčio tėvas, Audros motina, Jūros motina, Pelkės motina ir kitokių. Visų aukščiausiomis dvasiomis laikyti Dangaus tėvas ir Žemės motina, tačiau jūros tematika išplėtota labiau. Žemės motina ir Jūros motina yra seserys, o miško dvasios – broliai. Manoma, kad motinų kultą latviai perėmė iš lyvių. Tautosakoje labai svarbūs dangaus kūnai ir gamtos reiškiniai, bet pasakojimai apie Perkūną ne tokie dažni kaip latvių ar estų tautosakoje. Dvasios nėra tik geros arba tik blogos – kaip ir žmonių, jų elgesys gali priklausyti nuo aplinkybių ir nuotaikos.[67]

Pasak vienos lyvių sakmės apie melsvo atspalvio šėmas karves, kartą jūros mergelė išėjusi iš vandens ganyti jūros karaliaus karvių į svetimas ganyklas. Šeimininkas ją sučiupęs ir karves atėmęs. Jūros mergelė grįžusi jūron verkdama, o septynios mėlynosios karvės likusios čia. Visos dabartinės melsvos šėmosios karvės kilusios iš jų.[68] Tautosakoje minimi ir jūroje besiganantys mėlynieji žirgai. Jūroje taip pat gyvena pusžmogiai bei pusžuvės – faraono vaikai. Nuskendę žmonės gali tapti vandeniais.[69]

Muzika redaguoti

XX a. pradžioje buvo likę labai nedaug lyviškų liaudies dainų ir dalis jų buvo perimtos iš latvių. Lyvių muzikos atgimimas siejamas su trečiuoju ir ketvirtuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiais. 1923 m. lyviai Lielirbėje subūrė savo chorą,[70] o 1924 m. birželio 24 d. Lielirbėje buvo surengtas lyvių chorų koncertas, kurį estų tautotyrininkas, lyvių tautosakos bei kalbos tyrėjas Oskaras Loritsas (est. Oskar Loorits) įvardija kaip pirmąją lyvių dainų šventę.[45] Šioje srityje didžiausias nuopelnas teko Karlio Staltės dukteriai Margaretai Staltei ir Hildai Cerbahai-Gryvai, subūrusioms keletą kapelų bei chorų ir jiems vadovavusioms. Karlis Staltė lyvių chorams vertė dainas ir giesmes, nemaža jų vėliau buvo pamėgtos žmonių ir virto liaudies dainomis.[71] Antrasis pasaulinis karas ir pokario metai nutraukė lyvių muzikinės kultūros plėtotę. Tik 1972 m. Rygoje buvo suburtas lyvių ansamblis Līvlist („Lyviai”),[72] o tais pačiais metais Ventspilyje – ansamblis Kāndla („Kanklės”).[73] 1976 m. sutuoktiniai lyviai Helmė ir Dainis Staltai įkūrė lyvių ir latvių folkloro ansamblį Skandinieki ir tokiu būdu Latvijoje pradėjo folkloro judėjimą.[74] Šie ansambliai gyvuoja iki šių dienų. 1999 m. buvo įsteigta bendra lyvių ir estų folkroko grupė Tuļļi Lum („Karštas sniegas”), 2000 m. buvo išleistas to paties pavadinimo albumas (Tuļļi Lum),[75] šios grupės vokalistė, Estijoje muzikos mokslus ėjusi folkloristė Julgė Staltė (g. 1978 m.) yra viena iš nedaugelio, kalbančių lyviškai, lyvių kalbos ji mokėsi iš savo senelio Oskaro Stalto. Julgė Staltė taip pat dainuoja grupėje Tai Tai.[76] 2000 m. Kolkoje susibūrė ansamblis Laula,[77] 2007 m. buvo įkurtas mišrusis choras Lōja („Valtis”),[78] o 2008 m. susibūrė lyvių grupė Nurmorkestõr („Laukų orkestras”), vokalistė – Linda Zonnė-Zumberga (g. 1987 m.), ji taip pat prisideda prie lyvių kalbos mokymo.[79] Naudodamosi šiuolaikinėmis technologijomis, jaunesnės lyvių grupės ypač aktyviai pasitelkia socialinius tinklus (Facebook, YouTube) savo kūrybai populiarinti. Papildydamos lyviškų dainų repertuarą, lyvių grupės neretai semiasi įkvėpimo iš giminingų estų, suomių ir kitų finougrų tautų, atlieka jų dainas, dalyvauja finougrų tautų festivaliuose. Grupės koncertuoja pirmąjį rugpjūčio šeštadienį Mazirbėje vykstančioje kasmetinėje Lyvių šventėje.[80]

Tautinis kostiumas redaguoti

 
Kuršo lyviai XX a. pradžioje

Lyviai anksčiau už latvius ėmė dėvėti miestietiškus drabužius, todėl XIX a. tautinio kostiumo detalių iki šių dienų išlikę nedaug. Iš XVIII a. šaltinių žinoma, kad moterys apsisiausdavo didele, sidabro sagtimi ant krūtinės susegama vilnone skraiste (skara). Tokia skraistė būdinga Baltijos kraštams ir Suomijai, jos ištakos siekia žilą senovę. Išėjusios iš namų, šia skraiste apsigobdavo galvą ir pečius. XIX a. pabaigoje į moterų tautinį drabužį įėjo balta skraistė ir siaurų dryžių sijonas (lyv. strīplimi gūngaserk). Sijonų dryžiai buvo raudoni ir juodi, šių drabužių apačią puošė spalvingos juostelės. Be siauradryžių sijonų, segėdavo ir juodus, jų apačią puošdavo 3 – 4 raudonais dryžiais. Ištekėjusios moters galvos apdangalas buvo vadinamoji burnos skepeta (lyv. muntak, latv. mundags) ir trijų arba dviejų dalių gobtuvas (tam tikra kepuraitė). Mundagas – ilga, siaura, balta skara, visiškai uždengianti smakrą ir skruostus. Ją susirišdavo ant pakaušio. Yra žinoma, kad tokią skarą Saremos estės ryšėjo jau XVII a. Trijų arba dviejų dalių gobtuvą siūdavo iš atitinkamo skaičiaus audinio gabalų. Jo užpakalinėje pusėje dėl grožio prisiūdavo rožyčių, juostelių ir perliukų.[81]

Vyrai dėvėjo marškinius, kelnes ir švarkus. Kelnės dažniausiai būdavo trumpos, iki kelių. Mūvėjo kojines, jas po keliais susirišdavo raišteliais. Lyvių vyrai buvo pamėgę trumpus švarkus. Ilgus švarkus rengdavosi rečiau, juos užsimesdavo ant trumpųjų ir vilkėjo kaip paltus. Švarkai būdavo be sagų, todėl ant liemens ryšėdavo juostą. Žiemą lyviai rengdavosi avies kailinius. Ir vyrai, ir moterys avėjo iš vieno odos gabalo pasiūtas nagines bei iš karklo žievių skersiniais ruožais pintas vyžas.[82]

Pastatai redaguoti

 
Lyvių sodyba Jauncieme (1902 m.)

Lyviai gyveno už kopų pasislėpusiuose vienkiemių kaimuose, nuo jūros jų nesimatydavo. Dar XX a. pradžioje buvo išlaikyta kai kurių senoviškų pastatų, pavyzdžiui, dūminė. Tai – ypatinga rąstinė virtuvė, kurios viduryje būdavo įrengtas atviras židinys, o virš jo kabodavo katilas. Dūminėje darydavo alų, mazgodavo skalbinius, skersdavo gyvulius, vasarą ruošdavo maistą ir ten valgydavo, ant karčių rūkydavo žuvis. Dūminė kaip židinio patalpa išliko senuosiuose lyvių gyvenamuose pastatuose, kuriuos sudarė gyvenamasis kambarys ir priebutis. Priebutyje nedėdavo langų, jis būdavo su asla, čia kurdavo atvirą židinį, o palubėje įtaisydavo kartis (ardus) katilui kabinti. Židinio patalpa buvo naudojama ir kaip priebutis. Kambario krosnį kūrendavo iš priebučio. Kitoje jo pusėje kartais statydavo antrą gyvenamąjį kambarį. Prie gyvenamojo namo pristačius naują kambarį, virtuvę ar kamarą, buvusi židinio patalpa kitoje pastato pusėje tapdavo priebučiu.[83]

Ūkinius pastatus statydavo aplink gyvenamąjį namą. Klėtys turėdavo dvi dalis, dvi gretimas klėtis dengė bendras stogas, jos sudarė vieną ypatingą pastatą. Dviejų dalių pastato durys būdavo įstatytos jo ilgajame šone. Į tvartą įeidavo ir daržinė su prijungta pastoge, kuri naudota kaip ratinė. Pirtį statydavo netoli šulinio, o jaują – už kiemo ribų. Į jaują įeidavo ir kluonas bei daržinė šienui. Kluonas stovėdavo pastato gale, jame kuldavo javus.[84]

Senieji lyvių pastatai būdavo dengiami dvišlaičiais stogais. Ant kablių pritvirtinta stogo nuosvyra ir sunkios sijos laikydavo malksnų dangą. Lyvių stogo konstrukcija atitinka Rytų Europos statybos tradicijas. Pastatų pamatai − masyvūs tiesiai ant žemės sudėti rąstai.[85]

Malksnomis dengtas žvejybos tinklų pirkeles statydavo netoli kranto. Jose sukraudavo tinklus, kai jie ant baslių išdžiūdavo. Medinius baslius į smėlingą žemę susmaigstydavo eilėmis lygiagrečiai su krantu.[86]

Žvejyba redaguoti

 
Lyvių žvejų valtis (lōja)

Iki I pasaulinio karo lyviai save vadino rāndalizt 'pakrantės gyventojai' arba kalāmīed 'žvejai', mat nuo seniausių laikų tradicinis Lyvių pakrantės pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba. Tradicinės valties modelis lyviškai vadinamas lōja. Netoli kranto plaukiodavo luotais. Ir valtis, ir luotus darydavo iš Kuršo pakrantėse dažnos paprastosios pušies. Iki XIX a. šešto dešimtmečio žvejota paprastais tinklais ir bučiais, o tada juos imta keisti plūduriniais tinklais.[87] XIX – XX amžių sandūroje pradėta statyti burlaivius, žvejybos laivuose dirbantys lyviai dažnai plaukdavo į atvirą jūrą, į Baltiją. Pakrantėse daugiausia sužvejodavo brėtlingių (Baltijos šprotų), gelsvapelekių plekšnių ir menkių. Silkes ir brėtlingius gaudydavo tinklais ir bučiais anksti pavasarį bei rudenį. Gelsvapelekes plekšnes daugiausia žvejodavo vasarą. Tinklas turėdavo mažąjį ir didįjį sparnus, prie jų galų pritvirtindavo traukiamuosius baslius, o prie šių pririšdavo ilgus traukiamuosius lynus. Už sparno kaip grimzdą pritaisydavo akmenį. Prie virvių pririšti baidytuvai plekšnes versdavo plaukti į traukiamuosius lynus. Sekliame pakrantės vandenyje įspęstas plekšnes iškeldavo žeberklais. Menkes dažniausiai gaudydavo kabliais, o neršiančias – tinklais. Gelsvapelekes plekšnes valydavo ir sūdydavo, sūriame vandenyje jas laikydavo keletą dienų, o tada išimdavo ir suverdavo ant rūkymo virbų. Juos sukabindavo iš senų valčių pastatytose rūkyklose, ankstesniais laikais – dūminėse. Po virbais užkurdavo nedidelę ugnį, jos šilumoje ir dūmuose plekšnės išsirūkydavo ir jau būdavo paruoštos patiems valgyti bei parduoti.[88]

Bitininkystė redaguoti

 
Bitynas Sykrage (1902 m.)

Kaip papildomas verslas greta žvejybos ir žemės ūkio, iki XIX a. vidurio Lyvių pakrantėje buvo paplitusi drevinė bitininkystė – būdavo kopinėjamas laukinių bičių medus. Vėliau medžiuose imta duobti dreves specialiai, kad jose apsigyventų bičių spiečiai. Viduramžiais medus buvo labai vertinamas, juo ir vašku buvo imamos duoklės, iš vaško gamintos žvakės. Bitininkystės reikšmę šiame regione rodo ir tai, kad XIV amžiuje iš bičių produktų Rygos miestas gaudavo 25 – 50 % savo pajamų, t. y. apie 2 400 svarų per metus.[89]

Bičių landos žiemai būdavo apdangstomos. Prie lyvių sodybų statomi aviliai XIX amžiaus viduryje pakeitė natūralias bičių dreves. Bitininkystė Lyvių pakrantėje buvo svarbi dar XX a. pradžioje.[90]

Žemės ūkis redaguoti

Keletą šimtmečių iki Pirmojo pasaulinio karo Lyvių pakrantės žemės priklausė pastoriaus valdai ir Dundagos dvarui.[91] 1918 m. Latvija tapo nepriklausoma valstybe, 1920–1937 m. vykdytos žemės reformos metu ir bežemiai ar tarnai lyviai gavo ~7 hektarų dydžio sklypus, tapo savarankiškais mažažemiais.[92] Smėlėta Lyvių pakrantės žemė nelabai tiko žemdirbystei, tad ir gyvuliams auginti, bet vis dėlto žemė buvo dirbama, laikyta nedaug karvių, arklių, kiaulių ir kitų gyvulių, naminių paukščių. Į krantą išmetamais rudadumbliais bei dumblu tręštuose laukuose neblogai augo bulvės.[93]

Dažniausiai sėti javai − tai avižos, miežiai ir rugiai; kviečius retai augindavo. Dalgiais pjautą derlių rišdavo į pėdus, apdžiuvusius veždavo jaujon džiovinti, kur juos statydavo ant ardų (karčių). Po to sausus pėdus klodavo ant grindų ir kuldavo spragilais arba dviem trim per javų klojinį ratu varomais arkliais. Vasarojų kuldavo mindžiodami, trypdami kojomis. Iškūlę javus, pelus surinkdavo šakėmis. Su pelais susimaišiusius grūdus suberdavo krūvon priešais daržinės duris ir vėtydavo – barstant vėjas atskirdavo grūdus nuo pelų.[94]

Lankytinos vietos redaguoti

Lyvių pakrantė – vaizdingas kraštas Baltijos pajūryje tarp kopų ir pušynų. Gyvenvietes jungia keliai, nutiesta pėsčiųjų ir dviratininkų takų, įrengta kempingų, dirba viešbučiai. Lyvių pakrantės dalis nuo Sykrago iki Kolkos ir nuo Kolkos Melnsilo link įeina į Slyterės nacionalinį parką, kuriame prieš 10 000 metų buvusio Baltijos ledyninio ežero krantai šiandien atsiveria kaip 20 – 30 metrų aukščio skardžiai, čia yra daugiau kaip 180 senųjų kopų, tarp jų tekšo pelkingos žemumos – palvės.[95]

 
Uovišių švyturys

Prie pat vakarinės Lyvių pakrantės ribos įsikūrę Uovišiai (lyv. Paţikmō, latv. Oviši) į 12-os ypatingą statusą turinčių lyvių kaimų sąrašą neįtraukiami, tačiau juose galima apžiūrėti Latvijoje seniausią iki šiol veikiantį 38 m aukščio mūrinį švyturį, jis buvo pastatytas 1814 m. Geru oru švyturio šviesa matoma iš 23 km, jame įrengtas muziejus. Priešais kaimą jūron šauna išraiškingas kyšulys – Uovišių ragas, jame stebimi paukščiai. Kita paukščių stebėjimo vieta – netolimame Uovišių draustinyje.

 
Sovietinės kariuomenės pastatų liekanos Lūžnioje

Kai kuriose tebegyvenamose Uovišių sodybose išlikusi ypatinga lyviškų tvorų sistema.[96] 1916–1963 m. Šiaurės Kuršo siaurasis geležinkelis jungė Lyvių pakrantės kaimus ir buvo pagrindinė pajūrio susisiekimo priemonė, dabar už 27 km į pietus nuo Uovišių Lietuvos link, palikus Lyvių pakrantės teritoriją, iš Ventspilio pajūrio buities muziejaus keleto kilometrų ruože kursuoja turistiniai senojo geležinkelio traukinukai.[97]

Po sovietinės okupacijos Lūžnia liko beveik negyvenama, nes buvo tapusi sukarinta Sovietų Sąjungos pasienio zona. Dabar čia yra vasarnamių, išlikęs 1917–1963 m. dirbusios geležinkelio stoties pastatas, už 1,7 km nuo jūros Uovišių draustinio žemėje aplink stačiakampį kiemą išsidėstę Lūžnios Krūmkalnų sodybos pastatai (iškilę XX a. 4-ajame dešimtmetyje), kuriuos juosia gerai išlaikytos šatrų ir pinučių tvoros. Krūmkalnai – vienintelė labai gerai išsaugota to laikotarpio sodyba nuo Uovišių iki Jaunciemo. Dabar čia veikia krikščioniški „Meditacijos namai”.[98][99] Lūžnios lankytojai turi galimybę apžiūrėti pasieniečių posto, sargybos punkto ir priešgaisrinės apsaugos diviziono liekanas. Smėlyje grauždamas vagą, prie kaimo jūron įteka Lūžupės upelis. Tirdami lyvių kalbą ir gyvenseną, prieš Antrąjį pasaulinį karą šiame lyvių kaime ne kartą lankėsi suomių profesorius L. Ketunenas ir jo studentas estas O. Loritsas. Lūžnioje palaidota paskutinė lyvių kalbos vakarų patarmės vartotoja – Lizetė Švanenberga (1902–1987).[100][101]

Tolėliau nuo jūros, tarp Uovišių (už ~ 9 km) ir Lūžnios (už ~ 5 km), yra buvusi sovietų karinė bazė – dabar apleista gyvenvietė vaiduoklė Irbenė, o šalia jos – radiolokacijos centras „Žvaigždutė” (latv. „Zvaigznīte”). Yra požeminis tunelis. Išlikusi didžiausia iš trijų sovietų radijo antenų, skirtų mobiliojo ryšio pokalbiams Baltijos jūros regione, priešų ryšiams po vandeniu, su karinėmis bazėmis, kosminiais palydovais ir kt. pasiklausyti. Antenos aukštis – 47 m, svoris – daugiau kaip 600 tonų. Tai didžiausias tokio tipo objektas Šiaurės Europoje ir aštuntas pagal dydį pasaulyje. Šią vietovę galima apžiūrėti su vietiniu gidu.[102]

 
Irbenės radioteleskopas
 
Mikeltuornio švyturys ir bažnyčia

Mikeltuornyje iškilęs aukščiausias Baltijos šalyse švyturys, jo aukštis – apie 65 m (nurodomi ir kiti skaičiai). Švyturys ne kartą perstatytas: 1884 m. pastatytas pirmą kartą, per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjo, 1932 m. jo liekanos buvo nugriautos ir po dvejų metų pastatytas naujas švyturys, tačiau šis per Antrąjį pasaulinį karą (1941 m.) buvo susprogdintas. Dabartinis pastatytas 1957 m.[103] Gyvenvietėje yra 1891 m. iškilusi liuteronų bažnyčia. Mikeltuornyje plyti senosios lyvių kapinės, jose palaidotas tarpukariu save paskelbęs lyvių karaliumi Uldrikiu I lyvių patriotas Ulis Kynkamegas (1869–1932), kovojęs dėl lyvių krašto nepriklausomybės nuo Latvijos. 1978 m. šiose kapinėse Uliui Kynkamegui ir jo sūnui Janiui buvo pastatyti paminklai, tais pačiais metais paminklu pagerbtas ir lyvių poetas bei vertėjas Janis Princis (1796–1868). Netoli Kaijos yra 1857 m. statyta Pizos (Mikeltuornio) smuklė, kurioje išsaugotas XIX a. vidaus suplanavimas, – tai vienintelė lyvių kaimuose išlikusi smuklė, taip pat išsaugota XIX a. viduryje statyta senovinė Jaunabelių sodybos klėtis.[104][105] Mikeltuornyje yra viešbučių, kempingas su keliaviečiais nameliais. Senojo siaurojo geležinkelio atkarpa nuo Mikeltuornio iki Mazirbės paversta pėsčiųjų ir dviratininkų taku.[106]

Lielirbė yra tapusi vasarotojų gyvenviete, ji įsikūrusi prie Irbės upės žiočių, kur tėkmė sunešė 2 km ilgio jūron besidriekiančią smėlio juostą.

 
Lielirbės prieplauka

Irbės žiotyse srovė kasmet truputį keičia vietą ir vis formuoja aplinką. Netoli Lielirbės upė teka pušynais ir kopomis, čia įrengta prieplauka, atkarpa nuo Rindos iki Lielirbės – populiari plaukimo valtimis ir žvejybos vieta, už keleto kilometrų Irbės aukštupio link įsikūrusi valčių nuomos bendrovės „Campo” bazė (Irbės kempingas). Išlikę keletas senkapių – archeologijos paminklų. Netoli pajūrio įrengta poilsio aikštelių, yra nedidelių viešbučių.[107][108]

Tarp Jaunciemo ir Irbės žiočių stūkso 23,6 m aukščio kopa, vadinama Baltuoju kalnu (latv. Baltais kalns). Patį Jaunciemą šiomis dienomis sudaro keletas vienkiemių.

Sykragas – vienas seniausių lyvių kaimų (minimas nuo 1387 m.). Paskelbtas valstybinės reikšmės architektūros paminklu, jame yra apie dvidešimt sodybų, dalis jų (kaimo šiaurės vakaruose) saugomos valstybės: Jaunkliavų gyvenamasis namas (~ 1900 m.), Kelkių pastatų kompleksas (~ 1930 m., jame stovi lyvių poeto Pėterio Dambergo namas), Kilasidamų gyvenamasis namas (1892 m.), Vynamegų, Baznyckalnų, Vecvalkų žvejų pastatų kompleksai ir kitos senovinės sodybos. Išsaugotos senosios kapinės. Vis dėlto pasakytina, kad Sykrago pastatai nėra pritaikyti kaip objektai turistams, kai kurių namų būklė prasta.[109][110] Sykragas sovietmečiu buvo vienas iš keleto kaimų, kur jūroje buvo leidžiama žvejoti individualiai.[111] Įeina į Slyterės nacionalinį parką, išplėtoti žygeivių ir dviratininkų takai.

 
Maro akmuo Mazirbėje

Mazirbė – lyvių kultūros sostinė, lyvių tautos patriarcho, lyvių himno autoriaus Karlio Staltės gimtinė. Išsidėsčiusi prie Mazirbės upės žiočių. Mazirbėje yra valčių kapinės, pastatytas paminklas lyviams. Čia kasmet pirmąjį rugpjūčio šeštadienį rengiamos Lyvių šventės, į kurias atvažiuoja lyvių ir kitų tautų folkloro grupių, rengiami spektakliai, vyksta eitynės prie jūros, protėvių ir dvasių pagerbimo ceremonijos. Šventė tęsiasi ir naktį. 1939 m. pastatytuose Lyvių tautos namuose atidaromos parodos, čia įrengtas etnografinis lyvių kambarys, surinkta lyvių buities daiktų, įrankių ir kt. kolekcija, galima paklausyti lyvių kalbos įrašų. Šį pastatą projektavęs architektas Erkkis Huttunenas Suomijoje laikomas vienu iškiliausių funkcionalizmo architektūros atstovų, tačiau Lyvių tautos namai – vienintelis jo darbas už Suomijos ribų.[112] Už 0,2 km į šiaurės rytus nuo Lyvių tautos namų Sepų sodybvietėje matyti XX a. 3–4 dešimtmečiuose esto saremiečio J. Jagos statyta medinė klėtis, o kitapus kelio – XX a. pradžioje iš vietinėje plytinėje degtų plytų pastatytas ir dabar atnaujintas Kalšų gyvenamasis namas, taip pat Mazirbėje išlikusi K. Staltės gimtoji Kesterų sodyba (XIX a. antroji pusė – XX a. pirmoji pusė) ir dar bent penkios to laikotarpio sodybos bei kitokie pastatai.[113][114] Kitos lankytinos vietos – tai XVIII a. pabaigos – XIX a. vidurio pastoriaus dvaras, 1868 m. statyta mūrinė liuteronų bažnyčia, 1893 m. iškilęs gražus dviaukštis raudonų plytų pastatas – 1894–1914 m. buvusi jūreivystės mokykla, trys Mazirbės akmenys, kuriuose nuo 1711 iki 1734 m. buvo iškalti įrašai Didžiojo Latvijos maro aukoms atminti, todėl jie vadinami Maro akmenimis (latv. Mēra akmeņi).[115][116] Kalnelyje netoli bažnyčios viduramžiais įrengtos Senosios kapinės, kur daug įdomių objektų: auga didžiulė 3,17 m apimties pušis, yra gražių paminklų, taip pat ir padavimais ir baisiais pasakojimais apipinta vieta – senas akmenimis apkrautas vilkolakio kapas, bene vienintelė tokia kapavietė Latvijoje.[117]

 
Košrago žvejų kaimas

Košragas – valstybinės reikšmės architektūros paminklas, jis buvo vienas iš šešių Latvijos kultūros paminklų, kandidatavusių patekti į Pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.[118] Vienas iš atviriausių lankytojams Lyvių pakrantės kaimų, įeinantis į Slyterės nacionalinį parką. Vaikščiojant kaimu gerai matyti XX a. pradžioje statyti namai (Vāldamō, Virgo), mažos trobelės (Fīlmaņi, Silkalni), jų ūkiniai pastatai (Norpiedagi). Viena didžiausių ir seniausių kaimo sodybų (žinoma nuo 1680 m.) yra Anduliai (latv. Anduļi). Juose stovi gyvenamasis namas (~ 1909 m.), jauja (1905 m.), klėtis (XIX a. vidurys) ir iš perpjautos valties suręsta rūkykla. Žuokų sodyboje XIX a. viduryje veikė pirmoji lyvių pradžios mokykla. Tilmačių sodyboje išlikę XIX ir XX amžių sandūroje iškilusių pastatų, nuo kaimo vidurio palei Tilmačius eina 1912 m. sodinta alėja[119][120]

Pitrage turima 1902 m. pastatyta mūrinė baptistų bažnyčia, į šiaurės vakarus nuo jos, jūros link, yra XX a. 4-ame dešimtmetyje suręsta žvejo ir žemdirbio Kurgatų sodyba su Lyvių pakrantėje nauju statybos sprendimu – nuožulniu kraigo galu, Pitrage yra to paties meto Saknių žvejo ir žemdirbio sodybėlė, 1900 metų gyvenamieji Sapniukalnų ir Delniekų namai, 1910 metų tolimųjų plaukiojimų kapitono Indriksonų namas. XX a. paskutiniame dešimtmetyje šie trys gyvenamieji namai buvo modernizuoti. Minėtina ir nedidelė Ėdrumų sodyba (1907 m.) bei XIX a. paskutiniame ketvirtyje kaimo prievaizdui, kurį paskyrė dvaras, pastatytas Pitrago Jaunvalkų namas – tai vienintelis išlikęs tokios paskirties pastatas.[121][122] Turistinę Kruogų (lietuviškai reikštų Smuklių) sodybą jos savininkas A. Antmanis apjuosė pagal rastą medžiagą atkurtomis pintomis lyvių tvoromis, iš viso čia galima apžiūrėti daugiau kaip 27 tvorų pavyzdžius. Kruogų sodyboje įrengta tradicinė rūkykla, kur ragaujama rūkyta žuvis.[123][124] Po to, kai 1625 m. šiuose krantuose sudužo švedų laivynas, svetimų šalių jūreivius imta laidoti kapavietėje prie Randų sodybos.[125] Pajūryje matyti 1938 m. įrengto molo jūrų trąšoms rinkti liekanos: Latvijos žemės ūkio ministerijos potvarkiu jis buvo pastatytas kaip didelio sumanymo dalis nederlingoms Ventsplio savivaldybės žemėms gerinti. Pitragą kerta dviratininkų maršrutai „Lyvių kaimais” bei „Palei Baltijos jūrą ir Rygos įlanką”, veikia kempingas.[126]

Saunagas – dar 1310 m. paminėtas lyvių kaimas. Nuo kelio matyti Saunago Vecvalkų sodyboje 1926 m. statytas žvejo ir žemdirbio gyvenamasis namas bei XX a. pirmosios pusės ūkiniai pastatai, aplink juos auga 1909 m. sodintos liepos bei XX a. trečiojo – ketvirtojo dešimtmečių sandūroje sodinti žilvičiai. Saunage išliko XX a. pirmaisiais dešimtmečiais susiformavusios žvejo bei valtininko Jūrniekų sodybėlė, žemdirbio ir žvejo Druvniekų sodyba su tipiška tvorų sistema, pastarosios gyvenamasis namas XX a. paskutiniame dešimtmetyje buvo modernizuotas.[127][128] Prie XX amžiaus 4-ame dešimtmetyje buvusios didžiausios Niglinių sodybos yra archeologijos paminklas – viduramžių kapinės, vadinamos Senkapių kalnu (latv. Veckapu kalns). Prie šios sodybos auga ir vienas didžiausių Lyvių pakrantės medžių – įspūdinga dvikamienė Niglinių liepa. Saunagas mėgstamas dėl plačių paplūdimių ir pušynų, galima apsistoti senoviniu kaimišku stiliumi pastatytame Zemenlaukų sodybos viešbutyje.[129][130]

 
Vaidės ragų muziejus

Vaidė – iškilių lyvių istorijos veikėjų gimtinė, be kitų, 1823 m. Lažų sodyboje čia gimė Nika Polmanis, pirmasis žinomas išsimokslinęs lyvis, Mazirbės mokyklos mokytojas, ir Žuonakų sodyboje 1910 m. Grizelda Kristinia – paskutinė lyvių kaip gimtosios kalbos vartotoja. Užtvenkus Vaidės ir Kukšupės griovius, poilsiautojams buvo sukurtas Vaidės tvenkinys ir šalimais paruošta laužavietė, pastatyta pastogė, yra nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė. Iš Vaidės tvenkinio išteka Vecruočupės upelis.

Netoli tvenkinio plyti 1928 m. įrengtos kapinės, kuriose galima apžiūrėti įdomių medinių kryžių.[131] 1900 m. statytoje Lažų sodyboje žaliuoja didelis augalotas ąžuolas, kuriam Lažuose gyvenęs lyvių poetas ir lyvių kalbos žinovas A. Bertholdas (1910–1993) skyrė eilėraštį Täm („Ąžuolas”). Šioje sodyboje XX a. trečiajame dešimtmetyje veikė pirmosios pakopos pradinė mokykla, joje lyvių kalbos mokė M. Lepstė. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje iškilusioje Uozuolniekų sodyboje tebėra gyvenamasis namas, ratinės liekanų, dvi iš perpjautų valčių pastatytos rūkyklos, tvorų sistema ir sodelis. Tirdami lyvių kalbą ir kultūra, mokslinių ekspedicijų metu Uozuolniekuose apsistodavo įžymūs Suomijos mokslininkai, šioje sodyboje galima apžiūrėti garsios lyvių tautotyrininkės Paulynės Kliavinios (lyv. Poulīn Kļaviņ, 1918–2001) surinktą lyvių materialinės kultūros objektų kolekciją.[132][133] XX a. trečiame – ketvirtame dešimtmečiuose statytoje Purvziedų sodyboje įrengtas ragų muziejus, jame pristatoma daugiau kaip pusės tūkstančio E. Hausmanio surinktų ragų kolekcija, daugiau nei pusė jų – briedžių ragai, jie miškuose rasti, o ne sumedžioti. Prie šios sodybos yra kempingas ir keletas poilsiautojams nuomojamų namelių. Pasak sodybos šeimininko, čia ypač daug apsistoja lietuvių.[134]

 
Kolkos katalikų bažnyčia

Kolka vikingų minima jau 1040 m. Vecvagaruose, Ušiuose, Kruoguose ir Sarnastuose išlikę senovinių sodybų, šios vietovės nuo Kolkos centro nutolusios keletą kilometrų. Kolkos kempinge „Ūši“ galima paragauti tradicinių Kuršo kepinių – ypatingų bandelių, lyviškai vadinamų sūrkak, latviškai – sklandrausis.[d][136] Dundagos dvaras apie 1907 m. prie Kolkos nurodė statyti virtinę sodybėlių, iki šių dienų iš dalies išliko septynios, visos kartu jos vadinamos Kristgalu arba Kristciemu. Taip pat išlikusi 1902 metais statyta Ruokstų sodyba su gražiai prižiūrėtu sodu ir želdiniais. 1881 m. iškilęs pirmasis Kolkos pagrindinės mokyklos pastatas po Antrojo pasaulinio karo buvo kiek perstatytas ir apmūrytas.[137] XIX a. pastate įsikūrusiuose Kolkos Lyvių susirinkimų namuose pristatomos lyvių menininkų darbų parodos, senovinių daiktų ekspozicija, galima paklausyti lyvių kalbos įrašų, pažiūrėti filmų, susipažinti su lyvių kultūra ir papročiais. Yra XIV a. švyturio griuvėsiai, 1864 m. Rusijos imperijos statytas ir vėliau atnaujintas 21 m aukščio veikiantis švyturys. Jis stūkso dirbtinėje salelėje, supiltoje Kolkos rago smaigalio seklumose.[138]

 
Pajūrys Kolkos rage

Kolkoje stovi net trys šventovės: 1886 m. iškilusi liuteronų bažnyčia, 1890 m. statyta stačiatikių Kristaus prisikėlimo cerkvė ir 1997 m. iš Grynių draustinio pervežta ir Kolkoje iš naujo pastatyta 1935-ųjų rąstinė Sakos katalikų Dievo Motinos – Jūros Žvaigždės bažnyčia.[139][140][141] Liuteronų bažnyčioje turimi dar XVII a. tapyti paveikslai, Kolkos cerkvė stačiatikių pasaulyje įžymi tuo, kad karo metais (1944-aisiais) jos vyskupas Janis Garklavas išgelbėjo ir išgabeno į Čikagą stebuklinga laikomą garsiąją Tichvino Dievo Motinos ikoną, kuri rusų stačiatikiams buvo grąžinta 2004 m.[142] Katalikų bažnyčioje išsaugota senoji klausykla. Kolkos ragas – paukščių stebėjimo vieta, čia susijungia Baltijos jūra ir Rygos įlanka, kur galima pamatyti saulę vandenyse ir tekant, ir leidžiantis. Kolkoje veikia keletas viešbučių.

Tarp Kolkos (už ~ 9 km) ir Melnsilo (už ~ 3 km) yra vietovė, vadinama Ėvažiais (lyv. Ēvaž, latv. Ēvaži). Į juos veda 0,3 km ilgio gamtos pažinimo takas, galima prieiti prie 15 m aukščio skardžiu tapusio jūros kranto. Tai – vienas iš keleto tokių aukštų stačių Rygos įlankos krantų, iš čia atsiveria įspūdingas vaizdas į jūrą. Laiptais pasiekiamas siauras, per audras užliejamas paplūdimys. Kelio Kolka – Jūrmala pakraštyje įrengta aikštelė automobiliams.[143]

Melnsile yra dvi kultūrinės istorinės vietovės: senovės kulto vieta – Bakių bažnytkalnis (latv. Baķu baznīckalns) ir jūrų plėšiko Truomelio piliakalnis (latv. Tromeļa pilskalns). Pasak padavimų, šiame neaukštame Bakių kalnelyje kažkada prasmegusi bažnyčia. Kalnelyje matyti karo laikų apkasai. Kopose prie Bakiupytės žiočių viduramžiais neva buvęs uostas,

 
Melnsilo kempingas

o tai esą liudija polių liekanos, ir, anot žmonių pasakojimų, čia ant kalvelės stovėjusi jūrų plėšiko Truomelio pilis.[144] Melnsile plačiai išsibarsčiusios bent septynios XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės sodybos (Silniekai, Senčiai, Kalngalai, Laiviniekai, Kilminiai, Aizklaniai, Silarajai), dalis jų buvo modernizuotos. Iš įdomesnių minėtini, sakykime, Kalngalai – XIX a. devintame dešimtmetyje iškilęs tolimųjų plaukiojimų kapitono namas, gausiai išpuoštas medžio raižiniais, ir buvusiuose Vecmežsarguose XIX a. statyta dviejų patalpų jauja – retas išlikęs Lyvių pakrantės pastatas.[145] Prie jūros ir pušyno Melnsile įrengtas kempingas, kur poilsiautojams nuomojami įdomūs statinaitės pavidalo namukai, Slyterės nacionalinio parko link nutiesti pėsčiųjų ir dviratininkų takai.[146][147]

Pusiaukelėje tarp Menlnsilo ir Gipkos kaimo driekiasi saugomos gamtos teritorija – Gipkos lankos (latv. Ģipkas lankas). Tai – pelkinga vietovė, kurioje Litorinos jūros laikais telkšojo lagūna. Čia gyvena ir peri daug retų sparnuočių rūšių, tarp jų ir geniniai paukščiai. Draustinis sunkiai prieinamas, tačiau dalis jo gerai matyti nuo Tukumo – Kolkos kelio.[148] Likus 1,5 – 2 km iki Gipkos, dunkso 20 m aukščio Pūrciemo Baltoji kopa (latv. Pūrciema Baltā kāpa). Čia prie Pilsupytės krantų įrengtas 0,9 km ilgio gamtos pažinimo takas, į kopą galima užlipti laiptais, pastatyta apžvalgos aikštelė. Yra aptverta stovyklavietė. Šioje vietovėje rasta seniausia akmens amžiaus žmonių stovykla šiaurės vakarų Latvijoje.[149] Nors pats Pūrciemas nėra vienas iš 12-os ypatingą statusą turinčių lyvių kaimų, jame išlikę nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. 4-o dešimtmečio statytų sodybų: Plaucakai (1875–ųjų metų gyvenamasis namas), Viesturai – keturioms Plaucakuose dirbusių bežemių šeimoms 1903 m. statytas gyvenamasis namas (vienintelis iki šių dienų išlikęs tokios socialinės reikšmės pastatas Lyvių pakrantėje), Smilkšniekai su išlaikyta labai senoviška lyvių šildymo įranga, Upeslejos ir Vilnios. Aplink šias sodybas rūpestingai išsaugoti natūraliai išaugę ir sodinti medžiai.[150]

 
Akmeninė Gipkos liuteronų bažnyčia

Gipka – labiausiai į rytus nutolusi Lyvių pakrantės gyvenvietė, esanti visai prie pat šios teritorijos ribos. Į 12-os ypatingą statusą turinčių lyvių kaimų sąrašą ji neįtraukiama. Gipkoje stovi valstybinės reikšmės kultūros paminklas – senesnių medinių bažnyčių vietoje 1860 m. pastatyta akmeninė liuteronų bažnyčia. Po Antrojo pasaulinio karo jos bokštas buvo paverstas Dundagos miškų ūkio gaisrų stebėsenos postu. 1979 m. bažnyčią nuniokojo neišaiškintos kilmės gaisras, ji buvo atstatoma.[151] Gipkoje išsaugota 1860–1867 m. statyta dviaukštė jūreivystės mokykla, vėliau perkelta į Mazirbę. Dabar šis pastatas Gipkoje naudojamas kaip gyvenamasis namas.[152] Išlikę ir XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais statytos, linksmai pavadintos Mulkių (latv. Muļķi) ir Juokų (latv. Joki) sodybos, taip pat to paties laikotarpio Mežmalų sodybėlė bei Gipkos smuklės pastatas (latv. Ģipkas kroga ēka), kuriame XIX a. 6-ame dešimtmetyje veikė iš netolimo Žuocenės kaimo atkelta mokykla.[153] Pajūryje iškilęs 30 m aukščio karkasinis švyturys, jo šviesa matoma iš 15 jūrmylių (~28 km).[154] Gipkoje yra keletas viešbučių.

Lyvių pakrantėje gimę įžymūs žmonės redaguoti

Lūžnioje:

  • Lotė (Šarlotė) Lindenberga-Urga (1866–1945) – lyvių tautosakos žinovė ir pateikėja.
  • Janis Beltė (1893–1946) – pirmasis žinomas lyvių dailininkas.
  • Lizetė Švanenberga (1902–1987) – paskutinė Kuršo lyvių vakarų patarmės vartotoja.
  • Zelma Beltė (1914–1994) – dailininkė (J. Beltės duktė).

Mikeltuornyje:

  • Janis Princis (1796–1868) – lyvių vertėjas, rašytojas, visuomenės veikėjas.
  • Janis Princis jaunesnysis (1821–1904) – vertėjas, poetas (Janio Princio sūnus).
  • Didrikis Princis (1825–1850) – pirmasis žinomas šios vietovės mokytojas (Janio Princio sūnus).
  • Pėteris Princis (1831–1889) – poetas, vertėjas, visuomenininkas (Janio Princio sūnus).
  • Ulis Kynkamegas (1869–1932) – lyvių patriotas, save paskelbęs lyvių karaliumi Uldrikiu I.
  • Pėteris Kynkamegas (1902–1972) – poetas (Ulio Kynkamego sūnus).
  • Janis Kynkamegas (1905–1933) – poetas (Ulio Kynkamego sūnus).
  • Andrejus Šulcas (1910–2006) – dailininkas marinistas.
  • Janis Erenštreitas (g. 1942) – chorvedys, Latvijos dainų švenčių vyresnysis dirigentas.

Lielirbėje:

  • Martinis Lepstė (1881–1958) – lyvių kalbos mokytojas Lyvių pakrantėje (1923–1938), Lyvių sąjungos pirmininkas (1924–1933).
  • Didrikis Blūmas (1893–1970) – Lielirbės choro dirigentas.
  • Emylija Rullė (1910–1989) – poetė.
  • Valda Marija Blūma-Šuvcanė (1923–2007) – lyvių kultūros ir istorijos tyrėja.

Sykrage:

  • Pėteris Dambergas (1909–1987) – lyvių kalbininkas, poetas, mokytojas.
  • Hilda Cerbaha-Gryva (1910–1984) – muzikė, Ventsplio lyvių ansamblio Kāndla dirigentė.
  • Elfryda Virgynija Cerbaha-Žagarė (1914–2001) – latvių–lyvių pokalbių žodyno bendraautorė.
  • Baiba Damberga (g. 1957) – lyvių dailininkė ir poetė.

Mazirbėje:

  • Karlis Staltė (1870–1947) – vienas iš lyvių tautos patriarchų, lyvių himno žodžių autorius, Naujojo Testamento į lyvių kalbą vertėjas, poetas.
  • Rūdolfas Ermanbrikas (1914–1989) – mokytojas ir choro dirigentas.

Košrage:

  • Augustas Skadinis (1902–1945) – literatas.
  • Edgaras Valgama (1912–2003) – pirmasis diplomuotas lyvių teologas, literatas.

Pitrage:

  • Marija Bertholdė-Šaltjarė (1860–1938) – lyvių tautosakos žinovė ir pateikėja.

Vaidėje:

  • Nika Polmanis (1823–1903) – vertėjas, pirmasis žinomas lyvių mokytojas, visuomenininkas.
  • Albynas Berholdas (1865–1932) – lyvių literatas, lyvių kalbos pateikėjas, pirmasis Nikos Polmanio biografas.
  • Andrejus Štaleris (1866–1943) – pirmasis lyvių žurnalo Līvli redaktorius (1931–1933).
  • Katrynė Bertholdė-Zėberga (1877–1964), Kristynė Demberga-Uozuolzylė (1877–1962) – lyvių tautosakos žinovės ir pateikėjos.
  • Grizelda Kristinia (1910–2013) – paskutinė lyvių kaip gimtosios kalbos vartotoja, poetė, rašytoja.
  • Alfonas Bertholdas (1910–1993) – poetas.
  • Paulynė Kliavinia (1918–2001) – lyvių kultūros darbuotoja, poetė, vertėja, viena iš folkloro grupės Līvlist steigėjų.
  • Gundaras Bertholdas (1941–2014) – lyvių kultūros tyrėjas.

Kolkoje:

  • Oskaras Staltas (1903–1992) – jūrų kapitonas, vienas iš folkloro grupės Līvlist steigėjų.

Pastabos redaguoti

  1. ↑ Vadovaujami įžymaus finougrų kalbų žinovo Ferdinando Vydemano, evangeliją vertė Nika Polmanis ir Janis Princis. Visą Naująjį Testamentą, 1937-1942 m. išleistą Helsinkyje, vertė Karlis Staltė.
  2. ↑ 56 m aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė.
  3. ↑ Hernhutiečiai (vok. Herrnhut 'Dievo globa') – protestantų sekta, susikūrusi XVIII a. pirmojoje pusėje Saksonijoje iš imigrantų čekų; jų kultui būdingas pietizmas, ypatingas dėmesys Kristaus kančiai, liturgijai – kolektyvinės giesmės; jų dar buvo XX a. pirmojoje pusėje.[63]
  4. ↑ Šios bandelės kepamos iš neraugtos rugių tešlos ir įdaromos sluoksniuotu morkų ir bulvių įdaru.[135]

Nuorodos redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Latvijas Republikas Augstākās padomes 1993. gada 17. marta sēdes stenogramma.; tikrinta 2017-05-07
  2. ↑ Par valsts aizsargājamās lībiešu kultūrvēsturiskās teritorijas «Līvod rānda» izveidošanu
  3. ↑ livones.net. Ieva Ernštreite (2016-11-13): Līvu tautas namam būt!; tikrinta 2018-05-31
  4. ↑ „Latvijas vēstnesis” (1996-02-14, Nr. 27 (512)): Lībiešu krastam" 5 gadi; tikrinta 2017-07-11
  5. ↑ Letonika.lv Latvijas vēstures enciklopēdija: Lībieši; tikrinta 2017-08-18
  6. ↑ Bērziņš V. Senie mednieki un zvejnieki Užavā un Sārnatē. // Līvlist Āigastrōntõz. Lībiešu gadagrāmata 2004. — b. v., 2004. — 5.—17. lpp.
  7. ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 153–161. ISBN 5-420-01444-0.
  8. ↑ Letonika.lv Latvijas vēstures enciklopēdija: Lībieši; tikrinta 2017-08-18
  9. ↑ en.lulfmi.lv,LU Latvijas vēstures institūts. Humanitāro zinātņu virtuālā enciklopēdija: personālijas, avoti, termini: Agrais dzelzs laikmets; tikrinta 2017-08-18
  10. ↑ termorelax.com, Guntis Zemītis (1993): Mūsu arheoloģiskie novadi Archyvuota kopija 2017-08-19 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-18
  11. ↑ en.lulfmi.lv,LU Latvijas vēstures institūts. Humanitāro zinātņu virtuālā enciklopēdija: personālijas, avoti, termini: Vendi; tikrinta 2017-08-19
  12. ↑ en.lulfmi.lv,LU Latvijas vēstures institūts. Humanitāro zinātņu virtuālā enciklopēdija: personālijas, avoti, termini: Agrais dzelzs laikmets; tikrinta 2017-08-18
  13. ↑ livones.net, R. Blumberga (2006-05-30): Senvēsture Archyvuota kopija 2017-08-23 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-23
  14. ↑ „Šiaurės Atėnai” (2011-01-31): Kuršių etnogenezės tyrinėjimai Archyvuota kopija 2017-08-19 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-19
  15. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 343, 347.
  16. ↑ Letonika.lv Latvijas vēstures enciklopēdija: Lībieši; tikrinta 2017-08-18
  17. ↑ Mugurēvičs, Ē. Gaujas lībiešu kultūras sakari vēlajā dzelzs laikmetā // Gaujas lībieši Latvijas kultūrvēsturē: apdzīvotības problēmas. 1998. gada 29. augusta konferences materiāli. Turaidas muzejrezervāts. – „Nordik”, 1999., 14. – 16. (segewoldiana.sigulda.lv Archyvuota kopija 2017-08-31 iš Wayback Machine projekto.)
  18. ↑ termorelax.com, Guntis Zemītis (1993): Mūsu arheoloģiskie novadi Archyvuota kopija 2017-08-19 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-19
  19. ↑ talsitourism.lv, Talsu tūrisma informācijas centrs: Sabiles Krievu kapi Archyvuota kopija 2017-08-19 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-19
  20. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 343.
  21. ↑ en.lulfmi.lv,LU Latvijas vēstures institūts. Humanitāro zinātņu virtuālā enciklopēdija: personālijas, avoti, termini: Lībieši; tikrinta 2017-08-18
  22. ↑ Vēri, Eduards (1994). Boiko, Kersti (red.). „Par lībiešiem un lībiešu valodu“. Lībieši: rakstu krājums. Rīga: Zinātne: 227, 248. ISBN 5-7966-0807-X.
  23. ↑ Pritsak, Omeljan. (1981). The origin of Rus'. Cambridge, Mass.: Distributed by Harvard University Press for the Harvard Ukrainian Research Institute. ISBN 0-674-64465-4
  24. ↑ Vladas Žulkus. Kurland. Die Grenzen und die nördldlichen Landschaften in 8. – 13. Jahrhundert (2002). Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-19
  25. ↑ Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė: Venta (žr. Venta); tikrinta 2017-08-18
  26. ↑ Vladas Žulkus. Kurland. Die Grenzen und die nördldlichen Landschaften in 8. – 13. Jahrhundert (2002). Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-19
  27. ↑ Runstenar i Södermanland, sid. 141, red. Ingegerd Wachtmeister, Sörmlands museum, 1984, ISBN 91-85066-52-4
  28. ↑ etymonline.com, Online Ethymology Dictionary: Livland; tikrinta 2017-08-19
  29. ↑ Latviešu konversācijas vārdnīca. 1.—21. sējums (1.—) (A-Tjepolo). Rīga: A. Gulbja apgāds, 1927.—1940.
  30. ↑ Letonika.lv Latvijas vēstures enciklopēdija: Vendi; tikrinta 2017-08-19
  31. ↑ Muižnieks V., Vasiliauskas E (2013). „XIII–XIV a. sandūros žiemgalių migrantai šiaurės Kurše ir žemutiniame Padauguvyje?“. Liaudies kultūra (mokslo darbai). 2013/1 (148): 29.
  32. ↑ en.lulfmi.lv,LU Latvijas vēstures institūts. Humanitāro zinātņu virtuālā enciklopēdija: personālijas, avoti, termini: Lībieši; tikrinta 2017-08-18
  33. ↑ Atgāzis M. Vidējais dzelzs laikmets 400. – 800 g. // Latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. m. e. – 1200. g. – Rīga: Latvijas vēstures institūta apgāds, 2001. – 288. lpp.
  34. ↑ livones.net, R. Blumberga: Senvēsture Archyvuota kopija 2017-08-23 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-25
  35. ↑ Plakans, Andrejs (1995) The Latvians: A Short History, Hoover Institution Press
  36. ↑ Juozapas Blažiūnas (2019-03-03). „„Beveik“ LDK Kolonijos Gambijoje ir Tobage“. artnews.lt. Nuoroda tikrinta 2021-12-20.
  37. ↑ Grünthal, Riho (2013). Blumberga, Renāte; Mäkeläinen, Tapio; Pajusalueditor3-first=Karl (eds.). „Lībiešu valoda jauno laiku pirmajos gadsimtos“. Lībieši: vēsture, valoda un kultūra. Rīga: Līvõ Kultūr sidām: 255, 265. ISBN 978-9984-49-730-3. {{cite journal}}: Cite has empty unknown parameter: |coauthors= (pagalba)CS1 priežiūra: numeric names: editors list (link)
  38. ↑ Claes-Göran Isacson, Karl X Gustavs Krig (2002) Lund, Historiska Media. Page 96. ISBN 91-89442-57-1
  39. ↑ Manfred Vasold: Die Pest. Ende eines Mythos. Konrad Theiss Verlag, Stuttgart 2003. ISBN 3-8062-1779-3. S. 142ff
  40. ↑ Moseley, Ch. (2002). (Languages of the world: Materials, 144) Livonian. München: Lincom Europe. p. 7. ISBN 3-8958-6158-8, ISBN 978-3-8958-6158-1. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  41. ↑ Latvijas pagasti. Enciklopēdija. Rīga : A/S Preses nams. 2001–2002. ISBN 9984-00-412-0
  42. ↑ Fotogrāfijas no Kurzemes lībiešu ciemiem 1902.–1927. Ekspedīcijas. Lībiešu tautas kultūra Archyvuota kopija 2017-09-04 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-19
  43. ↑ Latvijos istorijos enciklopedija (letonika.lv), (latvių k.); tikrinta 2017-05-03
  44. ↑ livones.net (2006-06-06): Uļi Kīnkamegs Archyvuota kopija 2016-09-26 iš Wayback Machine projekto. (latvių k.); tikrinta 2017-05-03
  45. ↑ 45,0 45,1 Loorits, Oskar Esimene Liiwi laulupidu. Päevaleht. 24. november 1924
  46. ↑ livones.net (2013-02-04): Līvu nams vai mauzolejs Archyvuota kopija 2013-12-19 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-05-03
  47. ↑ Latvijas vēstnesis (04.08.2000., Nr. 278/280 (2189/2191)): (Lyvių kultūros istorija ir aktualijos) (latvių k.); tikrinta 2017-08-19
  48. ↑ livones.net: Lībiešu kultūras un sabiedriskā dzīve Archyvuota kopija 2017-02-11 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-19
  49. ↑ livones.net: Lībiešu kultūras un sabiedriskā dzīve Archyvuota kopija 2017-02-11 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-05-03
  50. ↑ Renāte Blumberga Liivlased 19-21. sajandil, lk 127–153 koguteoses Liivlased. Ajalugu, keel ja kultuur, koostanud ja toimetanud Renāte Blumberga, Tapio Mäkeläinen ja Karl Pajusalu. — Tallinn, Eesti Keele Sihtasutus, 2011.
  51. ↑ Toivo Vuorela Suomensukuiset kansat. — Helsinki: Suomalaisen kirjallisuuden seura.
  52. ↑ Dita Arāja, Ilze Grīnuma. Lībiešu krasts atklāj izšķērdību. // Diena. 5. augusts (2003.).
  53. ↑ Dita Arāja, Ilze Grīnuma. Lībiešu krasts atklāj izšķērdību. // Diena. 5. augusts (2003.)
  54. ↑ „Ceļā Ventspils-Kolka bez putekļiem – grants mētelīti nomaina asfalts. Reportāžu cikls 'Kā paņemt ES naudu?'“. DELFI.lv. 2011-12-08. Nuoroda tikrinta 2020-06-30.
  55. ↑ livones.net: Lībieši atjaunotajā Latvijas Republikā; tikrinta 2018-03-03
  56. ↑ „Košragā Lībiešu vasaras universitātē uzsāk lībiešu valodas, vēstures un kultūras apguvi“. Delfi.lv. 2021-07-30. Nuoroda tikrinta 2021-08-11.
  57. ↑ Talsu televīzija (2019-03-10). „Kolkā durvis vēris lībiešu saieta nams“. LSM.LV Latvijas Sabiedriskie Mediji. Nuoroda tikrinta 2019-03-11.
  58. ↑ Livonian Songs; tikrinta 2017-09-06
  59. ↑ livones.net: Lībiešu valoda Archyvuota kopija 2017-08-24 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-09-06
  60. ↑ Vaalgamaa, Edgar: Valkoisen hiekan kansa: Liiviläisten historiaa ja kulttuuria. Jälkisanat Valda Šuvcāne. Jyväskylä: Atena, 2001, p 23-26 ISBN 951-796-235-5
  61. ↑ Henrik, Lättiläinen: Henrikin Liivinmaan kronikka. (Heinrici chronicon Livoniae.) Suomennos: Maijastina Kahlos & Raija Sarasti-Wilenius. Suomalaisen Kirjallisuuden Seuran toimituksia 934. Helsinki: Suomalaisen Kirjallisuuden Seura, 2003. ISBN 951-746-521-1
  62. ↑ Vaalgamaa, Edgar: Valkoisen hiekan kansa: Liiviläisten historiaa ja kulttuuria. Jälkisanat Valda Šuvcāne. Jyväskylä: Atena, 2001, p. 130–131 ISBN 951-796-235-5
  63. ↑ lietuviuzodynas.lt: Žodžio Hernhutiečiai reikšmė; tikrinta 2017-09-06
  64. ↑ Vaalgamaa, Edgar: Valkoisen hiekan kansa: Liiviläisten historiaa ja kulttuuria. Jälkisanat Valda Šuvcāne. Jyväskylä: Atena, 2001, p 96-100 ISBN 951-796-235-5
  65. ↑ Vaalgamaa, Edgar: Valkoisen hiekan kansa: Liiviläisten historiaa ja kulttuuria. Jälkisanat Valda Šuvcāne. Jyväskylä: Atena, 2001, p 130–131 ISBN 951-796-235-5
  66. ↑ Mitoloģijas enciklopēdija 2., Rīga, 1994., p. 232–236 ISBN 9785899600449
  67. ↑ Mitoloģijas enciklopēdija 2., Rīga, 1994., p. 232–236 ISBN 9785899600449
  68. ↑ videsvestis.lv, I. Griņevičs (2015-04-03): Zilā govs atgriežas Archyvuota kopija 2017-09-07 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-09-06
  69. ↑ Mitoloģijas enciklopēdija 2., Rīga, 1994., p. 232–236 ISBN 9785899600449
  70. ↑ Renāte Blumberga, Liivlaste muusikaelu, Liivlased. Ajalugu, keel ja kultuur, 2011, p. 354
  71. ↑ livones.net, R. Blumberga (2007-05-15): The Liv choirs Archyvuota kopija 2017-09-07 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2007-09-07
  72. ↑ klasika.lsm.lv (2015-06-08): Lībiešu ansamblis „Līvlist“ – vēsture un šodiena; tikrinta 2017-09-07
  73. ↑ livones.net (2006-06-03): Lībiešu dziesmu ansamblis „Kāndla” Archyvuota kopija 2017-09-07 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-09-07
  74. ↑ ritums.lv: Folkloras draugu kopa „Skandinieki“ Archyvuota kopija 2017-09-07 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-09-07
  75. ↑ discogs.com: Tuļļi Lum; tikrinta 2017-09-07
  76. ↑ Latvijos visuomeninės žiniasklaidos portalas. Menininko dirbtuvės: Folkloro grupės „Skandinieki” meno vadovė Julgī Stalte (latvių k.); tikrinta 2017-09-07
  77. ↑ livones.net (2016-01-18): Kolkas lībiešu ansamblim „Laula“ – 15; tikrinta 2018-06-15
  78. ↑ livodkuor.lv: Kūor „Lōja” Archyvuota kopija 2017-09-08 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-09-08
  79. ↑ Grupės puslapis Facebook’e: Nurmorkestõr; tikrinta 2017-09-06
  80. ↑ Latvijos visuomeninės žiniasklaidos portalas. Menininko dirbtuvės: Folkloro grupės „Skandinieki” meno vadovė Julgī Stalte (latvių k.); tikrinta 2017-09-07
  81. ↑ nba.fi (html): Lībiešu tautas kultūra Archyvuota kopija 2017-09-04 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-09-06
  82. ↑ livones.net, R. Blumberga (2006-06-10): Lībiešu tautastērpi Archyvuota kopija 2017-09-07 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-09-06
  83. ↑ nba.fi (html): Lībiešu tautas kultūra Archyvuota kopija 2017-09-04 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-09-07
  84. ↑ nba.fi (html): Lībiešu tautas kultūra Archyvuota kopija 2017-09-04 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-09-07
  85. ↑ nba.fi (html): Lībiešu tautas kultūra Archyvuota kopija 2017-09-04 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-09-07
  86. ↑ nba.fi (html): Lībiešu tautas kultūra Archyvuota kopija 2017-09-04 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-09-07
  87. ↑ Toivo Vuorela: Suomensukuiset kansat. Helsinki: Suomalaisen kirjallisuuden seura, 1960, 176–180 p.
  88. ↑ nba.fi (html): Lībiešu tautas kultūra Archyvuota kopija 2017-09-04 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-26
  89. ↑ Vilho Niitemaa: Baltian historia. täydentänyt Kalervo Hovi. Helsinki: Kustannusosakeyhtiö Tammi, 1991, 57-77 p. ISBN 951-30-9112-0
  90. ↑ nba.fi (html): Lībiešu tautas kultūra Archyvuota kopija 2017-09-04 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-26
  91. ↑ Toivo Vuorela: Suomensukuiset kansat. Helsinki: Suomalaisen kirjallisuuden seura, 1960, 176 p.
  92. ↑ letonika.lv, Latvijas vēstures enciklopēdija: Lībieši; tikrinta 2017-08-26
  93. ↑ nba.fi (html): Lībiešu tautas kultūra Archyvuota kopija 2017-09-04 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-26
  94. ↑ nba.fi (html): Lībiešu tautas kultūra Archyvuota kopija 2017-09-04 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-26
  95. ↑ Galamērķi: Slīteres nacionālais parks; tikrinta 2017-07-30
  96. ↑ Vēsturiskais vai mūsdienu centrs, celotajs.lv: Oviši; tikrinta 2017-07-30
  97. ↑ Slīteres nacionālais parks: Ziemeļkurzemes šaursliežu dzelzceļš Archyvuota kopija 2015-01-18 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-07-30
  98. ↑ livones.net, S. Cicermanis (2006-06-09) Saglabājamie tautas celtniecības objekti
  99. ↑ elijasnams.lv: Meditācijas nams; tikrinta 2017-08-14
  100. ↑ Vēsturiskais vai mūsdienu centrs, celotajs.lv: Lūžņa; tikrinta 2017-02-30
  101. ↑ visit.dundaga.lv, Galamērķi: Lībiešu ciemi; tikrinta 2017-08-05
  102. ↑ Vēsturiskais vai mūsdienu centrs, celotajs.lv: Irbenes radioantenas, Irbenes armijas pilsētiņa „Zvaigznīte”; tikrinta 2017-07-30
  103. ↑ Vēsturiskais vai mūsdienu centrs, celotajs.lv: Miķeļtorņa bāka; tikrinta 2017-07-30
  104. ↑ visit.dundaga.lv, Galamērķi: Lībiešu ciemi; tikrinta 2017-08-05
  105. ↑ livones.net, S. Cicermanis (2006-06-09) Saglabājamie tautas celtniecības objekti
  106. ↑ ventasbalss.lv (2016-08-19): Mazirbē notiks šaursliežu dzelzceļa jubilejas pasākums „Mazbānītim 100“; tikrinta 2017-07-30
  107. ↑ Irbes ieteka jūrā Archyvuota kopija 2017-07-31 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-07-30
  108. ↑ visit.dundaga.lv, Galamērķi: Lībiešu ciemi; tikrinta 2017-08-05
  109. ↑ Valsts kultūras pieminekļu aizsardzības inspekcija. Sīkraga zvejnieku ciems
  110. ↑ livones.net: Saglabājamie tautas celtniecības objekti Archyvuota kopija 2017-07-31 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-07-30
  111. ↑ Vēsturiskais vai mūsdienu centrs, celotajs.lv: Sīkrags; tikrinta 2017-07-30
  112. ↑ latvia.travel: The Liiv People’s House; tikrinta 2017-07-30
  113. ↑ celotajs.lv: Sepi (Seppes), Kalši; tikrinta 2017-08-11
  114. ↑ livones.net, S. Cicermanis (2006-06-09) Saglabājamie tautas celtniecības objekti
  115. ↑ celotajs.lv: Mazirbes mācītājmuiža; tikrinta 2017-08-12
  116. ↑ visit.dundaga.lv (pdf): Pa Dundagas novada dižgaru pēdām jeb Mūžu dzīvo, mūžu mācies!; tikrinta 2017-08-12
  117. ↑ celotajs.lv: Veco kapu kalniņš; tikrinta 2017-08-11
  118. ↑ Valsts kultūras pieminekļu aizsardzības inspekcija. Košraga zvejnieku ciems
  119. ↑ Vēsturiskais vai mūsdienu centrs, celotajs.lv: Košrags; tikrinta 2017-07-30
  120. ↑ livones.net, S. Cicermanis (2006-06-09) Saglabājamie tautas celtniecības objekti
  121. ↑ celotajs.lv: Lībišu krasts; tikrinta 2017-08-12
  122. ↑ livones.net, S. Cicermanis (2006-06-09) Saglabājamie tautas celtniecības objekti
  123. ↑ Talsų TV, LSM.lv (2015-12-02): Lībiešu krasta vērtības saglabā mājas žogu pinuma kolekcijā; tikrinta 2017-07-29
  124. ↑ celotajs.lv: Lībiešu krasts. Ciemā pie Ventiņiem. Gar Lībiešu krastu; tikrinta 2017-07-30
  125. ↑ delfi.lv (2016-01-28): Lībiešiem pa pēdām: pārgājiena maršruts gar jūras krastu Slīteres nacionālajā parkā; tikrinta 2017-08-12
  126. ↑ visit.dundaga.lv, Galamērķi: Lībiešu ciemi; tikrinta 2017-08-05
  127. ↑ celotajs.lv (pdf): Lībiešu krasts; tikrinta 2017-08-12
  128. ↑ livones.net, S. Cicermanis (2006-06-09) Saglabājamie tautas celtniecības objekti
  129. ↑ Vēsturiskais vai mūsdienu centrs, celotajs.lv: Saunags; tikrinta 2017-07-30
  130. ↑ Vēsturiskais vai mūsdienu centrs, celotajs.lv: Nigliņu liepa; tikrinta 2017-08-05
  131. ↑ Vēsturiskais vai mūsdienu centrs, celotajs.lv: Vecročupe, Vaides dīķis; tikrinta 2017-07-30
  132. ↑ visit.dundaga.lv (pdf): Pa Dundagas novada dižgaru pēdām jeb Mūžu dzīvo, mūžu mācies!; tikrinta 2017-08-12
  133. ↑ livones.net, S. Cicermanis (2006-06-09) Saglabājamie tautas celtniecības objekti
  134. ↑ Slīteres nacionalālā parka ziņas (2011), 11 p.: Gan vākt, gan dot Archyvuota kopija 2015-06-20 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-03
  135. ↑ Māra Lapsa (2014-10-27). „Senči sklandraušus cepa rudenī. Autentiska recepte“. Latvijas Avīze. Suarchyvuotas originalas 2015-04-21. Nuoroda tikrinta 2017-08-12.
  136. ↑ „Sklandraušu gatavošanas demonstrējumi. Sklandraušu prieki "Ūšos"“. celotajs.lv. Nuoroda tikrinta 2020-11-24.
  137. ↑ livones.net, S. Cicermanis (2006-06-09) Saglabājamie tautas celtniecības objekti
  138. ↑ Amatieri Kolkas bākā; tikrinta 2017-07-31
  139. ↑ Kolkas evaņģēliski luteriskā baznīca; tikrinta 2017-07-30
  140. ↑ Kolkas Kristus atdzimšanas pareizticīgo baznīca; tikrinta 2017-07-30
  141. ↑ Kolkas jūras Zvaigznes Dievmātes Romas katoļu baznīca www.vietas.lv
  142. ↑ История монастыря (rusų). Тихвинский Богородичный Успенский монастырь. Suarchyvuotas originalas 2022-04-06. Nuoroda tikrinta 2017-07-31.
  143. ↑ celotajs.lv (pdf): Lībiešu krasts; tikrinta 2017-08-12
  144. ↑ The Ancient Sacred Sites: Baķu Baznīcas kalns Archyvuota kopija 2017-08-05 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-08-04
  145. ↑ livones.net, S. Cicermanis (2006-06-09) Saglabājamie tautas celtniecības objekti
  146. ↑ Kempings „Melnsils“; tikrinta 2017-05-02
  147. ↑ Vēsturiskais vai mūsdienu centrs, celotajs.lv: Melnsils; tikrinta 2017-07-30
  148. ↑ celotajs.lv (Nr. 10043): Ģipkas lankas; tikrinta 2017-08-13
  149. ↑ latvia.travel: Dabas taka „Pūrciema Baltā kāpa”; tikrinta 2017-08-13
  150. ↑ livones.net, S. Cicermanis (2006-06-09) Saglabājamie tautas celtniecības objekti
  151. ↑ Zudusī Latvija: Ģipkas luterāņu baznīca; tikrinta 2017-07-31
  152. ↑ Vēsturiskais vai mūsdienu centrs, celotajs.lv: Ģipka; tikrinta 2017-07-30
  153. ↑ livones.net, S. Cicermanis (2006-06-09) Saglabājamie tautas celtniecības objekti
  154. ↑ Jūsu acu priekšā: Ģipkas bāka Archyvuota kopija 2017-07-31 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-07-31


v • a • r
  Lyvių pakrantė  

Lūžnia | Mikeltuornis | Lielirbė | Jaunciemas | Sykragas | Mazirbė | Košragas | Pitragas | Saunagas | Vaidė | Kolka | Melnsilas


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


  Straipsnis „Lyvių pakrantė“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Lyvių_pakrantė&oldid=7249038"