Lupikavimas

Lupikavimas – pinigų skolinimas už labai aukštas palūkanas. Dažniausiai už aukštas palūkanas skolinamasi ne gamybai, o pragyvenimui, kartais tiesiog pragyvenimo lygiui palaikyti ar jį net pakelti.^{[reikalingas šaltinis]} Pinigų skolinimas už palūkanas uždraustas kai kuriose valstybėse ir religijose (Pvz.: Islamo ir krikščionybės religijose iki viduramžių), nes pinigai nedaro pinigų. Buvo manoma, kad žėmės ūkyje ir manufaktūrose produkcija auga darbo dėka, o pinigai auga apgaulės būdu, neįdedant darbo.)

Istorija

Viduramžiais, kai buvo silpnai išvystyta gamyba ir žemės ūkyje naudotos primityvios žemės apdirbimo priemonės, skolintis gamybai nebuvo didelio poreikio. Dažnai skolinosi didikai palaikyti ar pakelti savo gyvenimo lygį, todėl nenuostabu, kad į palūkininkavimą, kuris kartais peraugdavo į lupikavimą, buvo žiūrima ne visai gerai.

Palūkininkavimą vaizduodavo įvairių epochų dailininkai, taip pat jį aprašė JAV poetas, Ernesto Hemingvėjaus draugas Ezras Paundas, rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis.

Kartais palūkininkai labai sukeldavo palūkanas, todėl buvo bandoma juos riboti. Kijevo Rusios kunigaikštis buvo išleidęs įsakymą, kuriame nurodė, kad palūkanos negali pakilti daugiau kaip 400 nuošimčių. Tarpukario Lenkijoje palūkanos, didesnės negu 10 nuošimčių, buvo laikomos lupikiškomis ir draudžiamos.

Laterano V susirinkimas 10-ojoje sesijoje, 1515 m. gegužės 4 d., priėmė nutarimą dėl Montes pietatis (institucijų, skolinusių vargšams), kuriame, aprašydamas šių institucijų priešininkų argumentus, teigė, kad lupikavimas tikrąja prasme pasireiškia, kai daiktas, kuris nieko nesukuria, panaudojamas gauti naudai ir pelnui be jokio darbo, išlaidų ar rizikos. Tame nutarime Susirinkimas pripažino šias institucijas nelupikaujančiomis, teisėtomis, dargi pagirtinomis, jei jos be paskolos gauna ir nedidelę sumą savo išlaikymui, bet be pelno.

Dabartis

Kai kuriose valstybėse - Lietuvoje, Lenkijoje (Lenkijos civilinis kodeksas § 286, § 304) ir Vokietijoje (§ 138 [2], BGB § 291) - aukštos palūkanos gali būti priskirtos prie vienos iš pusių vertimo priimti nelygias sąlygas būdų ir yra draudžiamos. Įstatymuose nėra nurodytas konkretus palūkanų dydis, nuo kurio būtu sprendžiama, kad jis jau lupikiškas. Pagal sutarčių teisę sutarties likimas sprendžiamas tik pagal tai, kaip sudaryta sutartis ir kas ją tvirtino. Teisę plėtoja ir formuoja teismų praktika.