Luiso sala
Šis straipsnis apie Škotijos salą. Apie kitas reikšmes skaitykite straipsnyje Levis (reikšmės).
Luiso sala (škot. gėl. Eilean Leòdhas, angl. Isle of Lewis) – sala Škotijoje, Hebridų salose, didžiausia Išorinių Hebridų grupėje. Faktiškai susideda iš dviejų, Loch Tarbeto sąsmaukos jungiamų salų – pačios Luiso salos (šiaurėje) ir Hariso (pietuose). Luiso–Hariso bendras plotas – 2100 km² (vien Luisas – 1700 km²).
Nuo šiaurinės Vidinių Hebridų dalies ir Aukštutinės Škotijos pakrantės skiria Minčo sąsiauris.
Sala kalnuota, gausu ežerų ir pelkių. Krantai skardingi, raižyti. Neskaitant keleto rajonų pietinėje dalyje, kur yra iki 574 m aukščio kalvų, Luisui būdingas lygumų reljefas, o Harisui - kalnuotas. Luisas taip pat yra labiau derlingas už kitas Išorinių Hebridų salas. Vyrauja daugiausia žolinė augalija. Paviršiaus didžiausias aukštis 799 m (Klishamo kalnas).[1]
Saloje gyvena 16,9 tūkst. gyventojų. Daugiausiai gyventojų pakrantėje, vidinėje salos dalyje yra tik vienintelė gyvenvietė - Achmoras. Svarbiausia gyvenvietė – Stornovėjus (apie 8000 gyv.). Kitos stambesnės gyvenvietės - Nort-Tolsta, Karlovėjus, Kalanišas. Tradiciškai Luiso gyventojai gyveno atskirose, po visą salą išsimėčiusiose fermose (angl. crofts). Svarbiausios ūkio šakos: žvejyba, turizmas, amatai.
Salose išlikę neolitinių akmenų žiedų (Kalanišo akmenys), viduramžių pilių griuvėsių. Kaip ir kitos Išorinių Hebridų salos Luisas įėjo į škotų-norvegų Salų karalystę, čia vyko intensyvi skandinavų kolonizacija. Tam tikrais vertinimai iki 80 proc. toponimų Luise yra skandinavų kilmės, vietos škotų gėlų kalbos dialektuose atsekama reikšminga skandinaviška įtaka.[2] Pagal 1266 m. Perto sutartį Luisas pateko į Škotijos sudėtį, tačiau Hebridai dar ilgai išlaikė ženklią autonomiją.
1830 m. saloje rastos plačiai žinomos Britų muziejuje laikomos Luiso šachmatų figūrėlės.
Lyginant su kitais Škotijos regionai Luise gana gerai išsilaikė škotų keltų liaudies kultūra ir škotų gėlų kalba: iki 60 % gyventojų reguliariai kalba škotų gėlų kalba,[3], 70 proc. gyventojų kalbą supranta. Kai kuriuose rajonuose kalbančiųjų škotų gėlų kalba dalis viršija 70 proc.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Lewis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
- ↑ Oftedal, Magne. The Gaelic of Leurbost, Isle of Lewis. Oslo: Universitetsforlaget, 1956.
- ↑ Local Authority Web Site
