Libano architektūra
Libano architektūra – Libano, valstybės Artimuosiuose Rytuose, rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje architektūra.
Istorija redaguoti
Libano architektūrai II tūkstantmetyje pr. m. e. įtakos turėjo Viduržemio jūros regiono šalys, daugiausia Egiptas; pagal vietinę tradiciją interpretuoti egiptietiškų kolonų kapiteliai, lotoso ornamentų motyvai, sfinkso figūros, kt. I tūkstantmetyje pr. m. e. reiškėsi Asirijos, Babilonijos, vėliau Persijos valstybių, II a. pr. m. e. – IV a. m. e. – graikų ir romėnų kultūros įtaka.
Iš romėnų laikotarpio, nuo I a. pr. m. e. antrosios pusės, išliko Tyre, Sidone statiniai su portikais, Bible teatras, Beirute forumas su kolonada, Niche, Amiune, Bzize šventyklos, Baalbeke Jupiterio, Veneros, Bakcho šventyklų komplekso griuvėsiai, (I a. – III a. ; Baalbekas – Pasaulio paveldo paminklas nuo 1984 m.) Išlikusių statinių architektūroje susipynusi antikinė ir rytietiškoji tradicija; pastatai puošti mozaikomis.
Iš Bizantijos valdymo laikotarpio (IV a. – VI a.) išliko krikščioniškųjų pastatų (cerkvių, vienuolynų, katakombų) liekanų, daugelis jų t. p. puošta mozaikomis. VII a. Libaną užkariavus arabams ir įsigalėjus islamui pradėta statyti mečetes, minaretus, medreses, įrengta turgaviečių, karavansarajų, vad. rabatų – įtvirtintų stovyklų prie valstybės sienos, feodalų pilių, kitų statinių. Išliko pilies šalia Andžaro (Andžaras – Pasaulio paveldo paminklas, nuo 1984 m.), Didžiosios mečetės Baalbeke (abi VII a. – VIII a.), Akkaro pilies (XI a. pradžia) liekanų.
XI a. pabaigoje – XII a. pradžioje šalyje įsigalėjus kryžininkams pastatyta įtvirtintų statinių ir krikščioniškųjų sakralinių pastatų: pilys ir įtvirtinimai Bible (Biblas – Pasaulio paveldo paminklas, nuo 1984 m.), Tripolyje, Sidone, Boforto pilis prie Tyro (1139 m.; Tyras – Pasaulio paveldo paminklas, nuo 1984 m.) ir Tibnine (statyta XII a. pabaigoje, XVII a. rekonstruota), į pietus nuo Tripolio – Beimanto vienuolynas (XII a. – XV a.). [1]
Libaną valdant mameliukams kai kurios krikščioniškos bažnyčios perstatytos į mečetes (Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Beirute, dabar al Omaro mečetė, XII a., 1291 m. perstatyta, Didžioji mečetė Tripolyje, 1294 m.). Statytos ir naujos nedidelės paprastų formų kupolinės mečetės, jų portalai ir langų aprėminimas dažnai puošti Libanui ir Sirijai būdingu juodos ir baltos spalvos akmenų linijiniu ornamentu. Interjerai puošti stalaktitais, medžio raižyba, marmuro inkrustacijomis, ornamentinėmis mozaikų pano, užrašais. Statyti įtvirtinti statiniai su masyviomis netašytų didelių akmenų sienomis (Tripolyje perstatyta Sent Žilio pilis ir Liūto bokštas, XIII a.).
Libanui tapus Osmanų imperijos dalimi krikščioniškosios bažnyčios ir vienuolynai pradėti puošti mozaikomis, ikonomis, bizantiškojo stiliaus religinės tematikos sienų tapyba (bažnyčia Mar–Abda Bikfajoje, 1587 m.). Musulmoniškosios kultūros XVI a. – XVIII a. statiniai spalvingesni, puošnesni nei ankstesnieji, naudota daug įvairaus aukščio ir skersmens kupolų. Aukšti grakštūs minaretai statyti iš skirtingų spalvų akmenų, pastatų interjeruose naudoti spalvoti vitražai, gausi ornamentinė raižyba, kita. XIX a. – XX a. architektūros puošyboje gausu detalių, naudotos ryškios spalvos ir jų deriniai, įvairūs dekoravimo būdai (emyro Bašyro II rūmai Beit ad Dine, XIX a.).
Tradiciniai gyvenamieji namai – dažniausiai 2 aukštų, stačiakampio plano, kartais su vidiniu kiemu, dengti dvišlaičiu čerpiniu arba plokščiuoju stogu. Antras aukštas su pleištinių arba pusapskričių arkų langais, arkine galerija, į kurią veda išoriniai laiptai, pirmas aukštas dažniausiai naudotas ūk. reikmėms.
Šiuolaikinė architektūra redaguoti
1920 m. Libanui tapus Prancūzijos mandatine teritorija (Didysis Libanas) jo architektūrai didelę įtaką darė prancūzų architektūra. Didžiausios statybos vyko Beiruto (Šv. Jurgio viešbutis, 1929 m., architektas A. Tabetas, sugriautas) ir Tripolio centriniuose rajonuose, t. p. kurortiniuose miesteliuose. Trečiame dešimtmetyje projektavo libaniečiai architektai A. Tabetas (1907–1964 m.), Ž. Abušaras (g. 1913 m.), F. Tradas ir kiti.
Paskelbus nepriklausomybę (1943 m.) Beirute, Saidoje, Baabdoje ir kitur statyti komercinės paskirties pastatai, viešbučiai, daugiabučiai gyvenamieji namai, kino teatrai, gydymo įstaigos ir kita. Architektūroje įsivyravo dvi kryptys: viena – vietinės statybos tradicijos – naudoti stambūs kvadrai, arkos pavidalo angos (viešbučiai „Tanios“ Saidoje, „Ambasadorius“ Bchamdune, t. p. gyvenamieji namai), kita kryptis rėmėsi tuometinių Europos ir JAV architektūros principų taikymu Libano klimatui ir gamtinėms sąlygoms. Plačiai naudoti balkonai, lodžijos, juostiniai langai su žaliuzėmis, daugiaaukščiai pastatai statyti iš gelžbetonio.
Apdailai naudotas marmuras, spalvotoji keramika ir stiklas, balkonai dažyti įvairiomis spalvomis. Rekonstruoti miestai, juose statyti nauji rajonai, Beirute, Tripolyje tiestos naujos gatvės. Vienas žymiausių XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje architektų – P. El Khouris (bankas „Banque du Liban et d'Outre–Mer“ Beirute, 1993 m., 1998 m. išplėstas). Kiti žymesni Libano architektai: A. Edde (g. 1923 m.), Ž. Abušaras (g. 1913 m.), A. Salamas (g. 1924 m.), F. Tradas, B. Ch. Makdisi, Ž. F. Karamas, jie projektuoja ne tik Libane, bet ir kitose šalyse (Sirijoje, Kuveite, Saudo Arabijoje). Aštuntame – dešimtame dešimtmetyje Tripolis, Sidonas ir Beirutas smarkiai apgriauti. [2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Libano architektūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 90 psl.
- ↑ Libano architektūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 91 psl.
