Lesoto transportas
Šiame straipsnyje pateikiama Lesoto transporto sistemos apžvalga. Lesotas yra žemyninė valstybė, tad ji neturi nei vieno jūrų uosto.
Sausumos keliai redaguoti
Iki Lesoto nepriklausomybės paskelbimo 1966 m. šalyje buvo vos vienas asfaltuotas kelias sostinėje Maseru. Tačiau po 1966 m. šalies keliai buvo sparčiai vystomi. 1999 m. šalyje buvo 5 940 km kelių, iš kurių 1 087 km buvo asfaltuoti.
Geležinkeliai redaguoti
Šalyje yra tik vienas 1905 m. pastatytas 2,6 km ilgio geležinkelio kelias, kurį aptarnavo Pietų Afrikos Respublikai priklausanti kompanija.
2008 m. prasidėjo kalbos apie planus nutiesti naują geležinkelio kelią.
Oro transportas redaguoti
Šalyje yra 28 oro uostai, iš kurių trys yra su asfaltuotais takais. Vienintelis tarptautinis oro uostas yra Mošoešoe I oro uostas. Jis taip pat turi vienintelį šalyje ilgesnį taką nei 1 523 m. – jo ilgis siekia 3 200 m.
Vandens transportas redaguoti
Lesotas yra žemyninė šalis, neturinti nei vieno uosto, tad visas vandens transportas yra priklausomas nuo šalies kaimynės Pietų Afrikos Respublikos. Artimiausias ir pagrindinis uostas, kuriuo naudojasi Lesotas yra PAR miestas Durbanas.
Nuorodos redaguoti
Alžyras • Angola • Beninas • Bisau Gvinėja • Botsvana • Burkina Fasas • Burundis • CAR • Čadas • Dramblio Kaulo Krantas • Džibutis • Egiptas • Eritrėja • Etiopija • Gabonas • Gambija • Gana • Gvinėja • Kamerūnas • Kenija • Komorai • Kongas • Kongo DR • Lesotas • Liberija • Libija • Madagaskaras • Malavis • Malis • Marokas • Mauricijus • Mauritanija • Mozambikas • Namibija • Nigerija • Nigeris • Pietų Afrika • Pusiaujo Gvinėja • Ruanda • San Tomė ir Prinsipė • Seišeliai • Senegalas • Siera Leonė • Somalis • Sudanas • Svazilandas • Tanzanija • Togas • Tunisas • Uganda • Vakarų Sachara • Zambija • Zimbabvė • Žaliasis Kyšulys
Britų Teritorijos Indijos vandenyne • Majotas • Reunjonas • Šv. Elena