Leonidas Donskis
Gimė 1962 m. rugpjūčio 13 d.
Klaipėda
Mirė 2016 m. rugsėjo 21 d. (54 metai)
Vilnius
Palaidotas (-a) Petrašiūnų kapinėse
Sutuoktinis (-ė) Jolanta Donskienė
Veikla VDU profesorius, Europos Parlamento narys (2009-2014), visuomenės veikėjas.
Partija nepartinis[1]
Alma mater
Žymūs apdovanojimai

Leonidas Donskis (1962 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdoje – 2016 m. rugsėjo 21 d. Vilniuje) – Lietuvos filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės veikėjas ir politikas.

Biografija redaguoti

Išsilavinimas redaguoti

1980 m. baigė Klaipėdos 19 (dabar „Martyno Mažvydo“ progimnazija) vidurinę mokyklą. 1985 m. baigė lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos Teatro meno fakultete. 1985–1987 m. laisvo klausytojo teise stažavosi Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, kuriame įgijo sertifikatą tolygų magistro studijoms. 1987–1990 m. mokėsi Vilniaus universiteto Filosofijos katedros aspiratūroje. 1990 m. gruodžio 11 d. VU apgynė disertaciją tema „Kultūros krizės ir jų filosofinė refleksija (O. Spenglerio, A. Toynbee ir L. Mumfordo istoriosofinių koncepcijų istorinė-metodologinė analizė)“,[2] filosofijos mokslų kandidatas (Vilniaus universitetas), 1999 m. gegužės 15 d. Helsinkio universitete apgynė disertaciją „The End of Ideology and Utopia? Moral Imagination and Cultural Criticism in the Twentieth Century: Introduction", socialinių mokslų daktaras.

Pedagoginė ir mokslinė veikla redaguoti

1985–1987 m. Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų stažuotojas tyrėjas, dėstytojas, 1991- Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų Visuomenės mokslų katedros vyr.dėstytojas, 19911997 m. Klaipėdos universiteto (KU) Filosofijos katedros vedėjas, 1995–1997 m. KU Socialinių mokslų fakulteto Lyginamųjų civilizacijos studijų centro direktorius. Vienas iš universiteto Klaipėdoje įkūrimo idėjos autorių.[3] 1990–2000 m. KU Senato narys; nuo 1993 m. Klaipėdos universiteto docentas. 1991–1993 m. filosofijos ir kultūros filosofijos dėstytojas Vilniaus universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. 1997–2002 m. dėstė ir dirbo tyrėju JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose bei tyrimų centruose.

Nuo 2002 m. – VDU Politologijos katedros profesorius ir Išeivijos studijų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas. 20032005 m. – VDU Filosofijos katedros vedėjas, Helsinkio universiteto docentas. 2004 m. VDU atliko habilitacijos procedūrą (humanitariniai mokslai, istorija – darbai iš idėjų ir sąmoningumo istorijos). 2005 m. VDU Senatas suteikė profesoriaus pedagoginį vardą. 2005–2009 m. – VDU Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius. Nuo 2005 m. – VDU Senato narys. 2014–2015 m. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto mokslo prorektorius. Nuo 2015 m. VDU profesorius ir vyr. mokslo darbuotojas.

Tyrimų sritys ir studijų laukai – civilizacijų analizė, sąmoningumo istorija, politinių idėjų istorija, Rytų Europos idėjų istorija, Baltijos studijos, istorijos filosofija, kultūros filosofija, literatūros filosofija. Probleminiai židiniai – moralinė vaizduotė, moralinės biografijos, tapatybė, politika ir literatūra, socialinė kritika. L. Donskis pirmininkavo 3 daktaro disertacijų gynimo mokslo taryboms, oponavo 7 daktaro disertacijoms, dalyvavo 17 daktaro disertacijų gynimo mokslo tarybose, 4 habilitacijos procedūros komisijose.

Politinė veikla redaguoti

2009–2014 m. Europos Parlamento narys. Išrinktas į Europos Parlamentą Liberalų sąjūdžio (LRLS) rinkiminiame sąraše (kandidatavo 1-uoju numeriu; už LRLS balsavo 7,36 % rinkėjų), vienintelis LRLS atstovas EP.

Leonidas Donskis dirbo Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijoje (ALDE), kuri yra trečia pagal dydį politinė grupė Europos Parlamente. L. Donskis buvo Vystymosi komiteto ir Žmogaus teisių pakomitečio narys, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pavaduojantis narys, ES ir Armėnijos, Azerbaidžano ir Gruzijos parlamentinio bendradarbiavimo delegacijos narys, taip pat ES ir Moldovos parlamentinio bendradarbiavimo komiteto ir delegacijos ryšiams su Izraeliu pavaduojantis narys, EURONEST parlamentinės asamblėjos narys bei Europos ir Viduržemio jūros šalių parlamentinės asamblėjos EMPA pavaduojantis narys.

Šeima redaguoti

L. Donskis buvo vedęs; žmona Jolanta Donskienė (g. 1961 m.), psichologė, KTU gimnazijos kartu su M. Rostropovičiaus paramos ir labdaros fondu vykdomo projekto „Moksleivių vasaros akademija“, Nacionalinės moksleivių akademijos Asmenybės ugdymo programos vadovė.[4]

Mirtis redaguoti

L. Donskis netikėtai mirė 2016 m. rugsėjo 21 d. nuo širdies infarkto Vilniaus oro uoste prieš skrydį į Sankt Peterburgą, kur turėjo pristatyti savo knygą – tai būtų buvusi jo pirmoji kelionė į Rusiją po 1990 m.[5]

Idėjos redaguoti

Leonidas Donskis daug dėmesio skyrė šiuolaikinės visuomenės sanklodos, kurią, pagal Z. Baumaną, vadino „takiąja postmodernybe“, kritikai. Filosofas kaip didžiausią pavojų žmonijai įžvelgė technokratijos, informacijos pertekliaus (hiperkomunikacijos), technologijų skverbimosi į žmogaus gyvenimą sukeliamą žmogiškų santykių, žmogiškumo atrofiją. Jis buvo itin kritiškas kapitalistiniam vartotojiškumui, nuolatinės kaitos, raidos skatinimui, kuris, jo teigimu, neleidžiąs žmogui „likti pačiam sau“, patirti etinės refleksijos, susivokti, į tokią spartą įtrauktas žmogus „nesiima uždavinio savo gyvenimu išmėginti dalykų tikrumą, jų autentiškumą“. L. Donskis pabrėžė empatijos, žmogiškumo, etiškumo svarbą, kurią supriešino su intelektualumo, žinių kaupimo iškėlimu. Sekdamas Baumanu, L. Donskis naudojo adiaforizacijos sąvoką, kaip išreiškiančią dabartinį techninį žmonių tarpusavio santykį – žmonės vienas per kitą tenkina rinkos poreikius, bet nyksta etinis santykis, žmogus paverčiamas statistika. Technologijų plėtra jomis nesinaudojančius palieka atskirtyje, „gėdina“.[6]

Leonidas Donskis taip pat daug dėmesio skyrė tarptautinei ir vietos politikai – liberalizmą jis suprato ne kaip ekonominę rinkos laisvę, o kaip žmogaus orumą, pasirinkimą ginančią laikyseną.[reikalingas šaltinis] Domėjosi ir komentavo politinius reiškinius buvusiose tarybinėse šalyse, skatino šių šalių integravimą į Vakarų kultūrą.[reikalingas šaltinis]

Veikla organizacijose redaguoti

Pasiekimai redaguoti

  • Tirgovištės miesto Valachijos universiteto garbės daktaro vardas (Doctor Honoris Causa), Rumunija (2014);
  • 2013 Premio Letterario Giuseppe Acerbi (2013 Giuseppe Acerbi literatūros premija, Castel Goffredo, Mantua, Italija) už knygą Piccola mappa esperianziale (2013);
  • Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Fondo ir Suomijos Respublikos ambasados Vilniuje suteiktas Šviesuolio titulas ir apdovanojimas už draugystės tarp Lietuvos ir Suomijos stiprinimą (2013);
  • Bradfordo universiteto garbės daktaro vardas (Hon. DLitt./ Honorary Degree of Doctor of Letters), Anglija (2011);
  • Nyderlandų Karalystės Oraniečių-Nasau Ordino Komandoro Kryžius (2008 m.);
  • IREX’o tyrimų stipendija, JAV 1993–1994 m.;
  • Fulbrighto dėstymo stipendija, JAV 1994 m.;
  • Švedijos instituto tyrimų stipendija, Švedija 1997–1998 m.;
  • Kviestinė profesūra Dickinsono kolegijoje, JAV 1998–1999 m.;
  • Leverhulme’o tresto tyrimų stipendija, Anglija 1999–2000 m.;
  • Kviestinė profesūra Upsalos universitete, Švedija 2000 m.;
  • Paschalio P. Vacca’os vardo laisvųjų menų garbės profesūra Montevallo universitete, Alabama, JAV 2001–2002 m.;
  • Stipendija Budapešto kolegijoje (Priešakinių studijų institute), Vengrija (nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2004 m. vasario 29 d.);
  • Kviestinio tyrinėtojo stipendija Stokholmo universitete, Švedija 2004 m.;
  • Baltijos šalių rašytojų ir vertėjų centro stipendija, Visbis, Švedija 2005, 2007 m.;
  • Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos vardinė stipendija 2007–2008 m.;
  • Aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija mokslininkui 2005–2006 m.;
  • Stasio Šalkauskio premija 2005 m.;
  • Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis 2005 m.;
  • LRT akcijos „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ ir Lietuvos mokslo tarybos nominuotas Lietuvos metų mokslininkas 2006 m.;
  • Dienraščio „Klaipėda“ nominuotas Metų tolerancijos žmogus 2006 m.;
  • Dienraščio „Laikinoji sostinė“ nominuotas Kauno Minties Riteris 2006 m.;
  • Europos Komisijos Įvairovės ir Tolerancijos Ambasadorius Lietuvoje 2004 m.;
  • Europos mokslo fondo Humanitarinių mokslų komiteto narys 2005–2009 m.

Monografijos redaguoti

L. Donskio Mokslinių tyrimų pagrindinis objektas – šiuolaikinė socialinė, politinė ir kultūros filosofija, šiuolaikinė visuomenė ir kultūra. Veikalai yra tarpdisciplininio pobūdžio, jiems būdingas analizės ir socialinės kritikos kultūrinio liberalizmo požiūriu derinimas. Tyrimų medžiagą skelbia lietuvių ir anglų kalba. Apie 50 monografijų ir daugiau nei 500 straipsnių bei knygų autorius, knygų sudarytojas ir redaktorius, sykiu profesinių žurnalų specialių numerių kviestinis redaktorius. L. Donskio darbai išversti į Brazilijos portugalų, danų, estų, ispanų, italų, korėjiečių, lenkų, portugalų, rumunų, rusų, suomių, švedų, turkų, ukrainiečių, vengrų ir vokiečių kalbas. [reikalingas šaltinis]

Monografijos, straipsnių rinkiniai (lietuvių k.) redaguoti

  • Takusis blogis (su Zygmuntu Baumanu). Vilnius: Versus aureus, 2017. 208 p;
  • Šetenių užrašai – Notes szetejnieński. Krokuva: Austeria, 2016 m. 188 p;
  • Didžioji Europa. Esė apie Europos sielą. Vilnius: Versus aureus, 2013|2016 m. 240 p;
  • Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės (su Tomu Venclova), Vilnius: Versus aureus, 2013|2015 m. 144 p;
  • Užmaršties amžiaus siužetai. Vilnius: Versus aureus, 2013|2015 m. 296 p;
  • Viskas, ką jūs visada norėjote žinoti apie politiką (bet bijojote paklausti). Vilnius: Versus aureus, 2013|2015 m. 60 p;
  • Paprastos tiesos. Vilnius: Versus aureus, 2013|2014 m. 176 p;
  • Paralelinės tikrovės. Vilnius: Versus aureus, 2013 m. 192 p;
  • Susitikimai: akimirkos portretai. Vilnius: Versus aureus, 2012 m. 120 p;
  • Niccolò Machiavelli: galios trajektorijos (sud.). Vilnius: Versus aureus, 2012 m. 216 p;
  • Lietuviškasis liberalizmas II (sud.). Vilnius: Versus aureus, 2012 m. 304 p;
  • Mažoji Europa: esteto žemėlapis. Vilnius: Versus aureus, 2012 m. 159 p;
  • Galia, vaizduotė ir atmintis: politikos ir literatūros etiudai. Vilnius: Versus aureus, 2011 m. 256 p;
  • Mažasis patirties žemėlapis. Vilnius: Versus aureus, 2010 m. 112 p;
  • Individualybės ir bendrystės galios: rinktinė jaunajam skaitytojui. Vilnius: Versus aureus, 2010 m. 336 p;
  • Pilietinis ugdymas: bendrojo lavinimo mokyklų 10 klasės vadovėlis. Vilnius: Versus aureus, 2010 m. 256 p;
  • 99 Baltijos istorijos. Klaipėda: Druka, 2010 m. 216 p;
  • Moderniosios kultūros filosofijos metmenys: Mokymo priemonė universitetų, humanitarinių fakultetų studentams. Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993 m. 166 p. Perleista Versus aureus 2009 metais. 216 p;
  • Nepopuliarios įžvalgos: politikos komentarai ir esė. Vilnius: Versus aureus, 2009 m. 216 p;
  • Tyliosios alternatyvos: socialinės analizės ir kritikos eskizai. Vilnius: Versus aureus, 2008 m. 296 p;
  • XX amžiaus žmogus: Aleksandro Štromo portretai. Vilnius: Versus aureus, 2008 m. 352 p;
  • Taip. bet… Nepolitologiniai svarstymai apie politiką. Vilnius: Versus aureus, 2007 m. 239 p;
  • Be pykčio: vienerių metų minčių žemėlapis. Vilnius: Versus aureus, 2006 m. 336 p;
  • Tapatybė ir laisvė: trys intelektualiniai portretai. Vilnius, Versus aureus, 2005 m. 224 p;
  • Pilietinė visuomenė ir jos priešai: autoritetas, tiesa ir viešoji erdvė XXI amžius|XXI amžiaus pradžios Lietuvoje. Vilnius, Versus aureus, 2004 m. 176 p;
  • Tarp Karlailio ir Klaipėdos: visuomenės ir kultūros kritikos etiudai. Klaipėda, Klaipėdos universiteto leidykla, 1997 m. 236p;
  • Tarp vaizduotės ir realybės: ideologija ir utopija nūdienos civilizacijos teorijoje. Vilnius: Baltos lankos, 1996 m. 239 p;
  • Moderniosios sąmonės konfigūracijos: Kultūra tarp mito ir diskurso. Vilnius, Baltos lankos, 1994 m. 281 p.


Monografijos (užsienio k.) redaguoti

  • Плинне зло. Життя без альтернатив (with Zygmunt Bauman). Kiev: Дух і Літера, 2017. 216 p.
  • Поиски оптимизма в пессимистические времена: Предчувствия и пророчества Восточной Европы. Санкт-Петербург: Издательство Ивана Лимбаха. 2016. 160 p.
  • Liquid Evil (with Zygmunt Bauman). Cambridge, England: Polity Press, 2016. 192 p.
  • L’età della desensibilizzazione: Modernità come amnesia et anestesia nell’opera di quattro grandi autori dell’Europa Centrale: Miłosz, Kundera, Bauman, Singer. Novi Ligure, Italy: Edizioni Joker, 2016. 148 p.
  • Малая карта опыта: Предчувствия, максимы, афоризмы. Санкт-Петербург: Издательство Ивана Лимбаха. 2016. 160 p.
  • Poszukiwanie optymizmu w epoce pesymizmu. Europa Wschodnia – przeczucia i prognozy, Wojnowice: KEW, 2015. 184 p.
  • The Unbearable Lightness of Change. Saarbrücken: LAP Lambert Academic Publishing, 2015. 188 p.
  • 99 storie del Baltico. Novi Ligure: Joker, 2014. 218 p.
  • Verità parallele. Novi Ligure: Joker, 2014. 48 p.
  • Das Ende von Ideologie und Utopie? Nordhausen: Verlag Traugott Bautz, 2014. 276 p. 
  • Freiheit und Zugehörigkeit: Europäischer Kanon, kulturelle Identität und postmoderne Krise. Heidelberg: Springer VS, 2014. 342 p. 
  • Forme ale urii. Imaginația bântuită a filosofiei și literaturii moderne. Targoviste: Editura Cetatea de Scaun, 2014. 344 p. 
  • A Small Map of Experience: Reflections and Aphorisms. Toronto: Guernica, 2013. 75 p;
  • Fifty Letters from the Troubled Modern World A Philosophical-Political Diary 2009–2012". Nordhausen: Verlag T. Bautz GmbH, 2013;
  • Moral Blindness: the Loss of Sensivity in Liquid Modernity (with Zygmunt Bauman). Cambridge, England: Polity Press, 2013. 224 p;
  • Putere și imaginație. Studii de politică și literatură. Targoviste: Editura Cetatea de Scaun, 2012. 264 p;
  • Piccola mappa esperienziale. Aforismi, intuizioni, piccole storie. Novi Ligure: Joker, 2012. 116 p;
  • Potere e immaginazione. Studi di politica e letteratura. Rome: Aracne Editrice, 2012. 236 p;
  • Влада та уява. Студії з питань політики та літератури. Kiev: Спадщина-Інтеграл, 2012. 208 p;
  • Belletristik der Macht: Von Machiavelli bis Milan Kundera. München: ACCEDO Verlag, 2011. 222 p;
  • Modernity in Crisis: A Dialogue on the Culture of Belonging. New York: Palgrave Macmillan, 2011. 216 p;
  • Збентежена ідентичність і сучасний світ. Kiev: Факт, 2010. 312 p;
  • Armastus, vihkamine ja vastuseis. Tallinn: TLÜ KIRJASTUS, 2010. 366 p;
  • Troubled Identity and the Modern World. New York: Palgrave Macmillan, 2009. 218 p;
  • Amore per l’odio: la produzione del male nelle societa moderne. Prefazione di Zygmunt Bauman. Gardolo: Edizioni Erickson, 2008. 344 p;
  • Power and Imagination: Studies in Politics and Literature. New York: Peter Lang, 2008. 188 p;
  • Loyalty, Dissent, and Betrayal. Modern Lithuania and East-Central European Moral Imagination. With a preface by Zygmunt Bauman. Amsterdam/New York, Rodopi, 2005 m. 179 p;
  • Forms of Hatred: The Troubled Imagination in Modern Philosophy and Literature. Amsterdam & New York: Rodopi, 2003. 297 p;
  • Identity and Freedom: Mapping Nationalism and Social Criticism in Twentieth-Century Lithuania. London & New York: Routledge, 2002. 192 p;
  • The End of Ideology and Utopia? Moral Imagination and Cultural Criticism in the Twentieth Century. New York: Peter Lang, 2000. 236 p.

Šaltiniai redaguoti

  1. Adomaitytė, Brigita (2014-02-23). „Leonidas Donskis: „Demokratija veikia labai gero humoro dėka““. 15min.lt. Suarchyvuota iš originalo 2014-05-12. Nuoroda tikrinta 2016-05-01.
  2. Lietuvos mokslo potencialas Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  3. A. Nikžentaitis. Leonidas Donskis, Gintaras Beresnevičius ir Lietuvos akademinė kilerių bendruomenė
  4. „Pajūrį nušvietė žvaigždės ir žvaigždutės“
  5. Vilniaus oro uoste staiga mirė Leonidas Donskis
  6. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-08-19-leonidas-donskis-bijau-kad-xxi-amziuje-issipilde-mefistofelio-svajone/105813
  7. „Studija „Be pykčio“
  8. „Sugiharos fondas
  9. „Lietuvos Žmogaus teisių lyga“
  10. L. Donskis – Lietuvių PEN centro narys

Nuorodos redaguoti

Vikicitatos

 
Wikiquote logo