Leonbergeris

Leonbergeris
Standartas:	Nr. 145, II FCI grupė, 2.2 sekcija (molosinio, kalnų tipo šunys)
Ūgis (ties ketera)
Patinas:	72–80 cm
Kalė:	65–75 cm
Svoris
Patinas:	55–90 kg
Kalė:	45–60 kg
Savybės
Plaukas:	ilgokas, plauko spalva – gelsva, rausva, raudona, rausvai ruda, smėlinė, visada su juoda kauke ant snukio
Aktyvumas:	pakankamas
Intelektas:	aukštas
Temperamentas:	ramus
Tinkamumas apsaugai:	taip
Tinkamumas tarnybai:	taip
Vados dydis:	10–12 šuniukų
Ilgaamžiškumas:	apie 10 m.

Leonbergeris – labai didelių šunų veislė, kilusi iš Vokietijos.

Istorija

Leonbergo miesto tarybos narys Heinrich Essig (1808–1889) 1830 me. sugalvojo išvesti tokią šunų veislę , kuri atrodytų kaip liūtas Leonbergo miesto herbe. Iš pradžių kryžmino juodai baltą niūfaundlendą su senbernaru, vėliau šunims įliejo Pirėnų kalnų šunų kraujo. Pirmas šuo, pavadintas tikru „leonbergeriu“, gimė 1846 m. Iš pradžių leonbergeriai saugojo galvijus ir tempė krovinius. Po pirmojo pasaulinio karo buvo likę tik penki grynaveisliai leonbergeriai. Po antrojo pasaulinio karo išgyveno aštuoni šunys ir jie yra beveik visų dabartinių leonbergerių protėviai. Nors veislė nėra labai populiari, ją galima sutikti visame pasaulyje. Ypač jų daug Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje. Šių šunų populiarumas pradėjo augti būtent po antrojo pasaulinio karo. Dabar naudojami paieškai ir gelbėjimui (gali gelbėti skęstančius kaip ir niūfaundlendai), kaip terapijos šunys. Šiuolaikinis leonbergeris – šeimos ir namų šuo, prisitaikantis prie šiandieninių sąlygų ir poreikių.

Oficialus standartas nustatytas 1949 m., atnaujintas standartas - 1996 m.

Fizinės savybės

Didelis, galingo sudėjimo, bet tuo pačiu ir elegantiškas, ir pakankamai lengvai sudėtas. Dažnai pagal išvaizdą maišomas su kaukazų aviganiu, tačiau tai absoliučiai kito būdo veislė. Ūgis: patinų 72–80 cm, kalių 65–75 cm. Svoris: patinų 54–77 kg, kalių 45–61 kg.

Sankanda žirklių tipo. Kaukolė kupolo formos. Akys rudos, žiūri švelniai, maloniai. Ausys nukarusios. Kaklas stiprus, be pagurklio. Skirtingai nuo kitų masyvių šunų, jie nesi seilėja, nebent kai kurie masyvesni patinai. Geri plaukikai, labai mėgsta vandenį.

Kailis vidutinio ilgio, vidutiniškai minkštas, atsparus vandeniui. Patinai turi ypatingai storą kailį ant kaklo ir krūtinės ląstos („karčius“), kurie galutinai susiformuoja 4 metų amžiaus šuniui. Kalių „karčiai“ mažiau pastebimi. Šeriasi, ypač pavasarį ir rudenį. Kailis geltonas, raudonas, rausvai rudas, smėlinis. Gali turėti juodymių. Visada turi juodą (ne rudą) kaukę. Uodega tankiai apaugusi, išaugusi žemai. Tarp kojų pirštų turi plėves.

Gyvena apie 7–10 metų. Dažnos ligos. Dauguma jautrūs tam tikriems vaistams, pvz., raminamiesiems, anestetikams. Linkę į klubo displaziją, kitas skeleto ligas.

Charakteris

Tai puikus šeimos šuo, kompanjonas. Labai draugiškas su vaikais, bet yra labai didelis ir gali žaisdamas netyčia juos sužeisti savo svoriu ar letena. Judresnis, negu dauguma kitų didelių veislių. Pasižymi aukštu intelektu, ištikimybe ir meile visiems besąlygiškai šeimos nariams. Būtina anksti sociologizuoti. Tinka kelionėms, ilgai nepavargsta. Iš prigimties nėra agresyvus, nebent nebuvo tinkamai auklėtas.

Leonbergeris – sodybų šuo, sunkiau ištveria šildymo sezoną gyvendamas bute atšiauresniame klimate. Idealiausios sąlygos – didelė aptverta teritorija ir galimybė laisvai įeiti į namus. Puikus sargas, gąsdinantis ne agresija, o galinga išvaizda.

Nuorodos

• Lietuvos leonbergerių klubas Archyvuota kopija 2013-05-14 iš Wayback Machine projekto.
• Tarptautinė leonbergerių sąjunga
• Oficialus standartas Archyvuota kopija 2009-03-05 iš Wayback Machine projekto.