Popiežius Leonas XIII (tikrasis vardas it. Vincenzo Gioacchino Raffaele Luigi Pecci; 1810 m. kovo 2 d. Karpineto Romano, Lacijus1903 m. liepos 20 d. Roma) – 256-asis Romos popiežius.

Leonas XIII
lot. Leo XIII
256-asis Popiežius
Gimimo vardas it. Vincenzo Gioacchino Raffaele Luigi Pecci
Gimė 1810 m. kovo 2 d.
Karpineto Romanas, Italija
Mirė 1903 m. liepos 20 d. (93 metai)
Vatikanas
Palaidotas (-a) Šv. Petro bazilika, Roma
Tautybė italas
Popiežiaus herbas
Popiežiaus herbas
256-asis Popiežius
Išrinktas 1878 m. vasario 20 d.
Baigė 1903 m. liepos 20 d.
Pirmtakas Pijus IX
Įpėdinis Šventasis Pijus X
Vikiteka Leonas XIII

Biografija redaguoti

Kartu su broliu mokėsi Viterbo jėzuitų kolegijoje. 18241832 m. studijavo teologiją Romos kolegijoje, 18321837 m. popiežiškoje akademijoje Accademia dei Nobili Romoje mokėsi popiežiaus tarnybų administravimo ir diplomatijos. 1835 m. Bažnytinės teisės daktaras, 1837 m. gruodžio 31 d. įšventintas kunigu.

18381841 m. popiežiaus legatas Benevente ir Perudžoje. 1843 m. titulinis Damietos arkivyskupas ir iki 1846 m. popiežiaus nuncijus Briuselyje. 18461878 m. Perudžos vyskupas. 1853 m. kardinolas. 1860 m. protestavo prieš Umbrijos atsiskyrimą nuo Popiežiaus srities. 1878 m. vasario 20 d. išrinktas popiežiumi.

Veikla redaguoti

Išrinktas popiežiumi ėmėsi diplomatinės veiklos. 1880 m. pradėjo derybas su O. von Bismarku, priėmus abipusį kompromisą Prūsijoje baigėsi kultūrkampfas, atkūrė diplomatinius santykius su Vokietija, pašalino valstybės ir Bažnyčios nesutarimus 1885 m. Belgijoje bei 1888 m. Šveicarijoje, įsteigė 248 naujas vyskupijas Ispanijai, Portugalijai, Norvegijai, kai kurioms Amerikos ir Azijos valstybėms. Siekė suartėjimo su stačiatikiais, 1882 m. sudarė konkordatą su Rusija ir nesėkmingai – su anglikonais, nes Leonas XIII reikalavo, kad šie pripažintų popiežiaus primatą. Dėl to 1896 m. paskelbė negaliojančiais anglikonų dvasininkų šventimus. Skatino misijas. Savarankiškos bažnyčios valstybės atkūrimo šalininkas.

Priešinosi modernistinėms tendencijoms moksle, liberalesnei katalikų teologijai, 1887 m. pasmerkė 40 tezių iš idealistinės pakraipos italų filosofo A. Rosmini–Serbati veikalo, 1897 m. iš naujo peržiūrėjo „Index librorum prohibitorum“, reformavo teologijos studijas orientuodamas jas į šv. Tomo Akviniečio mokymą (enciklika „Aeterni patris“ 1879 m.), tomizmui skatinti įkūrė „Accademia Romana di S. Tommaso d'Aquino“, stiprino neoscholastinę filosofiją. Enciklikoje „Providentissimus Deus“ (1893 m.) skatino studijuoti Bibliją, rėmė jos istorijos tyrimus, Biblijos aiškinimui prižiūrėti 1902 m. įsteigė Biblijos komisiją.

Iš viso išleido 88 enciklikas Bažnyčios vaidmens visuomenėje, politikos ir kultūros, Bažnyčios ir valstybės santykių klausimais, kėlė socialines darbininkų problemas, pabrėžė Bažnyčios pareigą kovoti dėl socialinė teisingumo. Reikšmingiausioje socialinė enciklikoje „Rerum novarum“ (1891 m.) pirmą kartą išdėstė katalikišką socialinių klausimų sprendimą, neapsiribojant vien karitatyvinėmis priemonėmis; ji paskatino krikščioniškosios demokratijos kaip ideologijos ir politinės jėgos susiformavimą. 1881 m. leido istorikams naudotis Vatikano archyvais. Skleidė tradicines maldingumo praktikas – Švenčiausiosios Jėzaus Širdies kultą, Rožinio maldą. Paskelbė daug asmenų šventaisiais ir palaimintaisiais, Bažnyčios mokytojais paskelbti Šv. Kirilas Aleksandrietis, Šv. Kirilas Jeruzalietis, Šv. Jonas Damaskietis.[1]

Romos katalikų bažnyčios vadovai
Prieš tai:
Popiežius
Šventasis Pijus IX
  Popiežius
Leonas XIII

1878-1903
Po to:
Popiežius
Šventasis Pijus X

Šaltiniai redaguoti

  1. Algirdas Jurevičius. Leonas XIII. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 12 psl.