Lengvasis tankas
Lengvasis tankas (angl. light tank; rus. лёгкий танк) – tankas, kurio masė nuo 3,5-5 t iki 23 t.
Lengvųjų tankų klasė nevienoda tarybinėje ir vakarietiškoje tankų klasifikacijose:
- Pagal tarybinę tankų klasifikaciją lengvųjų tankų masė – nuo 5 iki 15 tonų (vėliau – 20 t). Nuo 3 iki 5 tonų – mažieji tankai]], Virš 15 (20) tonų – vidutiniai tankai.
- Pagal vakarietišką klasifikaciją lengvųjų tankų masė nuo 3,5-4 iki 18 tonų (po karo – iki 23 t).
Pirmas lengvasis tankas Renault FT-17 atsirado baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. Pasibaigus šiam karui lengvuosius tankus tobulino, ir jų klestėjimas buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jų populiarumą daugelyje šalių lėmė palyginus maža gamybos ir eksploatavimo kaina, didelis patikimumas. Daugelyje valstybių iki Antrojo pasaulinio karo lengvieji tankai sudarė pagrindinę tankų pajėgų dalį.
Pvz., 1923 m. Lietuvos kariuomenė įsigijo 12 prancūziškų lengvųjų tankų Renault FT-17, 1933 m. – 16 angliškų Vickers-Armstrong, o 1936 – dar 16 jų.
Antrojo pasaulinio karo metu lengvieji tankai prarado pirmykštę funkciją ir liko specializuotomis žvalgybinėmis mašinomis. XX a. pabaigoje daugelis valstybių jau nebeturėjo lengvųjų tankų, o tos kurios dar turėjo, juos naudojo tik dėl to, kad negalėjo įpirkti brangesnių tankų. Tik kai kurios stambiosios valstybės turėjo žvalgybinės paskirties lengvųjų tankų.
Istorija redaguoti
Pirmasis pasaulinis karas redaguoti
Pirmojo pasaulinio karo metais automobilių pramonė, turėjusi patirties serijinėje automobilių gamyboje ir mašinų konstravime 1916 m. sukonstravo pirmus efektyvius lengvuosius tankus, kokiais iš esmės neužsiiminėjo Didžioji Britanija. Tai buvo prancūziški Renault FT-17. Jis turėjo efektyviai sukonstruotus vikšrus ir korpuso formą, ratu besisukiojantį šarvuotąjį bokštelį. FT-17 buvo pirmas tipiškas tankas, jo schema pagrįsti beveik visi vėliau sukonstruoti tankai:
- vairuotojo vieta priekyje,
- pagrindinis ginklas – ratu sukiojamame bokštelyje,
- variklis – korpuso gale.
Ankstesnieji tankai buvo „dėžiniai“, jie korpuse turėjo vieną skyrių, kuris buvo ir variklio skyrius, ir kovinis skyrius, ir šaudmenų saugykla, ir vairuotojo skyrius.
FT-17 buvo masiškiausiai gamintas Pirmojo pasaulinio karo tankas – jų buvo pagaminta virš 3700, daugiau negu Didžioji Britanija pagamino visų markių tankų per visą karą.
Tarpukario tankai redaguoti
.jpg)
Didžioji Britanija redaguoti
1928 m. Didžiosios Britanijos Vickers kompanija ėmė gaminti 6 tonų Vickers Mk. E lengvuosius tankus. Britų armija jų nenaudojo, tačiau juos pirko daug mažesnių valstybių. Juos mėgdžiojant buvo sukonstruoti tarybiniai T-26, Lenkijos 7TP, jų konstrukcija padarė įtaką Italijos Fiat M11/39 konstrukcijai. Didžiosios Britanijos kariuomenė naudojo kitos konstrukcijos Vickers kompanijos tankus, kurie buvo pirmieji Didžiosios Britanijos lengvieji tankai.
Prancūzija redaguoti
XX a. 4-to dešimtmečio prancūziški tankai buvo gerai šarvuoti, originalūs, turintys mažai iš užsieninių tankų nukopijuotų elementų. Tačiau lengvieji tankai buvo silpnai ginkluoti, beveik visų trūkumas buvo vieno žmogaus bokšteliai, kokius turėjo net vidutiniai tankai Char B. Tokio tanko vadas buvo perkrautas – jis ne tik vadovavo tankui (ar tankų grupei), bet ir užtaisydavo bei taikydavo bokštelio patranką, prieš tai suradęs taikinį. Radijo stočių nebuvimas Prancūzijos tankuose nebuvo laikomas dideliu trūkumu, nes pagal Prancūzijos karo doktriną tankai turėjo manevruoti lėtai, pagal iš anksto paruoštus planus. Mažų padalinių vadai turėjo vykdyti nurodytus planus, o ne patys kautynėse imtis iniciatyvos. 1939 m. buvo imtasi pavėluotos priemonės – didinti dalinių valdymo lankstumą ir padidinti radijo stočių skaičių tankų daliniuose.
JAV redaguoti
Per tarpukario laikotarpį JAV pagamino kelis šimtus tankų, o nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki 1935 m. buvo pagaminti tik 15 tankų. Daugelis jų buvo užsienio konstrukcijų perdariniai arba blogos kokybės savadarbiai projektai. Džono Volterio Krisčio (John Walter Christie) projektai buvo išimtys, tačiau JAV kariuomenė nupirko tik tris Krisčio konstrukcijos tankus ir toliau jo idėjų nevystė. Biudžeto apribojimai neleido skirti daug išteklių tankų kūrimui. Tačiau JAV kariuomenė užsiėmė atskirų tankų komponentų (pakabų, vikšrų, transmisijų) kūrimu ir bandymu. Šis darbas vėliau pravertė, kai prasidėjus karui tankų gamybai prireikė naujų projektų.
Antrasis pasaulinis karas redaguoti
Vokietija redaguoti
Karo pradžioje Vokietijos tankų technika nebuvo įspūdinga. Karo su Lenkija ir Prancūzija metu vokiečių tankų pajėgas daugiausia sudarė Panzer I ir Panzer II lengvieji tankai. Tankas Panzer I labiau priminė mokomąjį tanką, ginkluotą kulkosvaidžiais, o Panzer II buvo ginkluotas 20 mm patranka. Vokietijos tankų divizijose buvo ir nemažai Čekoslovakijos gamybos lengvųjų tankų, kuriuos vermachte vadino Panzer 35(t). Karo metu vis daugiau imta gaminti sunkesniųjų tankų.
JAV redaguoti
JAV karo pradžioje turėjo nedaug M2 tankų. Šie lengvieji tankai buvo mechaniškai labai patikimi, judrūs, tačiau buvo per aukšti. Kautynėse jų dalyvavo nedaug. Tobulinant juos buvo sukurti geriau šarvuoti tankai M3 Stuart, ginkluoti 37 mm patrankomis. M3 Stuart buvo naudojame Šiaurės Afrikos kampanijoje. Kariuomenėje pasirodžius vidutiniams tankams imti naudoti kaip žvalgybiniai.
1940 m. pradėjo gaminti tankus M2A1, kurie buvo M2 patobulintas variantas. Tačiau tai prastai sukonstruotas aukštas tankas plonais šarvais. Oficialiai laikytas vidutiniu tanku (masė 18,7 t). Vėliau naudoti daugiausia kaip mokomieji.
Vėliau karto metu buvo sukurti lengvieji tankai M24 Chaffee ir oru pervežami tankai M22 Locust.
Japonija redaguoti
Japonijos armija plačiai naudojo lengvuosius tankus, kurie kur kas geriau tiko karui džiunglėse negu sunkesni modeliai.
Šaltasis karas redaguoti
Lengvieji tankai buvo gaminami, tačiau skirti žvalgybai, oro desanto daliniams, greito įsiveržimo pajėgoms, kurios nesusidurs su priešo tankais.
Tarybiniai PT-76 – specializuotas lengvai šarvuotas plaukiojamasis tankas, kurio ginkluotė leidžia kautis su kitomis žvalgybinėmis kovos mašinomis ir kitais lengvaisiais šarvuočiais.
JAV lengvasis tankas M551 Sheridan panašaus pajėgumo, plaukiojantis beveik dukart lėčiau nei PT-76, bet tinkamas desantuoti parašiutais ar išmetant mažame aukštyje (sistema LAPES).
Didžiosios Britanijos žvalgybinis lengvasis tankas FV101 Scorpion buvo naudojamas britų armijoje ir pardavinėjamas kitoms valstybėms.
Po šaltojo karo redaguoti
Lengvieji tankai (pvz., PT-76) toliau, kad ir negausiai naudojami karo veiksmuose. Juos vis labiau išstumia pigesni, greitesni ir lengvesni šarvuotieji automobiliai ir kiti šarvuočiai.
Lengvieji tankai iki šiol naudojami valstybėse, turinčiose oro desanto dalinius, bei tose, kurios neturi išteklių įsigyti ir išlaikyti pagrindinius kovinius tankus.
Lengvieji tankai turi svarbių privalumų naudojant džiunglėse (Pietryčių Azija, Afrika). Būdami mažesni ir lengvesni jie lengviau manevruoja tropikų miškuose, pravažesni klampaus grunto vietovėse. Todėl pusiaujo zonos valstybės kaip pėstininkų palaikymo kovos mašinas labiau renkasi lengvuosius tankus.
Paskutiniais metais nemažai valstybių kuria nuotolinio valdymo ar robotinio valdymo lengvuosius tankus (pvz., Black Knight), kurie paprastai skirti žvalgybai.
Dabartiniai lengvieji tankai redaguoti
Konstrukcija redaguoti
Apsauga redaguoti
Šiuolaikinių lengvųjų tankų šarvai dažnai yra moduliniai. Pvz., JAV lengvasis tankas M8 Armored Gun System turi trijų lygių modulinius šarvus (nuo prieškulkinės apsaugos iki apsaugos nuo 30 mm sviedinių).[1]
Plokščias dugnas plaukiojamiesiems tankams padeda plaukti, tačiau prastai (skirtingai nuo V pavidalo dugno) saugo nuo sprogstančių prieštankinių minų. Galimas variantas, kad į krantą išplaukusiam lengvajam tankui būtų uždedamas papildomas dugno šarvas nuo minų.[2]
Ginklai redaguoti
Patrankos, galinčios pamušti šiuolaikinį pagrindinį kovinį tanką, gali būti įrengtos tik sunkiose kovos mašinose. Tokios patrankos sunkios, nes turi būti pakankamai didelio kalibro ir su pakankamai dideliu pradiniu sviedinio greičiu (žiotiniu greičiu).
Lengvieji tankai gali turėti turėti didelio kalibro patrankas, tačiau jų žiotinis greitis mažas. Tokių patrankų sviediniai gali naikinti netolimus taikinius, bet ne šiuolaikinius pagrindinius tankus. Kitas variantas – patrankos su dideliu žiotiniu greičiu, tačiau jos būna mažo kalibro. Jomis galima šaudyti į tolimus taikinius, tačiau sviediniai nepakankamai galingi, kad pamuštų pagrindinius tankus.
Taktinis judrumas redaguoti
Dalis lengvųjų tankų, pvz., PT-76 yra plaukiojamieji, vandenyje jie varomi vandensvaidžiais arba vikšrais. Daugelis amfibinių tankų yra lengvi, nes naudoja aliuminio šarvus.
Dalis lengvųjų tankų gali perplaukti upes be papildomo pasiruošimo – pvz., PT-76 be pasiruošimo gali įvažiuoti į vandenį ir plaukti, plaukdamas gali šaudyti patranka.[3]
Tuo tarpu kiti amfibiniai tankai prieš įvažiuodami į upę iškelia brezentiniu šonus, uždaro liukus, įjungia triumo siurblį, o transmisiją perjungia į sraigtą (jei tankas varomas sraigto).
Strateginis judrumas redaguoti
Kai kurie lengvieji tankai, pvz., M551 Sheridan, gali būti desantuojami parašiutais.[4]
Lentelė redaguoti
Galerija redaguoti
.jpg)
kub2a.jpg)
Nuorodos redaguoti
- ↑ John Pike (2005-04-27). „M8 Buford Armored Gun System“. Globalsecurity.org. Nuoroda tikrinta 2010-04-11.
- ↑ RS22947 The Marines Expeditionary Fighting Vehicle (EFV): Background and Issues for Congress
- ↑ http://www.enemyforces.net/tanks/pt76.htm[neveikianti nuoroda]
- ↑ „M551 Armored Reconnaissance/Airborne Assault Vehicle“. Gary's Combat Vehicle Reference Guide. Inetres.com. Nuoroda tikrinta 2010-03-31.