Led Zeppelin

Viršuje: Džimis Peidžas, Džonas Bonemas
Apačioje: Džonas Polis Džounsas, Robertas Plantas
Biografija
Kilmė Jungtinė Karalystė
ŽanraiSunkusis rokas
Bliuzrokas
Folkrokas
Aktyvumo metai1968–1980
(susiėjimai: 1985, 1988, 1995, 2007)
Įrašų kompanijaAtlantic Records
Swan Song Records
Svetainėwww.ledzeppelin.com
Buvę nariai
Robert Plant
Jimmy Page
John Paul Jones
John Bonham

„Led Zeppelin“ – 1968 m. Londone susikūrusi anglų roko grupė. Grupę sudarė vokalistas Robertas Plantas, gitaristas Džimis Peidžas, bosistas/klavišininkas Džonas Polis Džaunsas ir būgnininkas Džonas Bonemas. „Led Zeppelin“ yra minima kaip viena iš sunkiojo roko pradininkių, nors jų stilius buvo stipriai įtakotas bliuzo ir liaudies muzikos.

Pakeitę savo vardą iš „New Yardbirds“, „Led Zeppelin“ pasirašė sutartį su Atlantic Records, kuri suteikė jiems nemažą meninę laisvę. Nors iš pradžių grupė nebuvo populiari kritikų atžvilgiu, jie sulaukė didelės komercinės sėkmės ir per dvylika metų išleido aštuonis studijinius albumus nuo „Led Zeppelin“ (1969) iki „In Through the Out Door“ (1979). Jų bevardis ketvirtasis studijinis albumas, paprastai žinomas kaip „Led Zeppelin IV“ (1971) yra vienas populiariausių ir įtakingiausių roko muzikos albumų, šis albumas grupei užsitikrinti populiarumą.

Peidžas parašė didžiąją dalį „Led Zeppelin“ muzikos, o Plantas dažniausiai kūrė dainų tekstus. Antroje jų karjeros pusėje buvo surengtos rekordinės gastrolės, per kurias grupė išvaistė daugybę pinigų. Nors jie išliko komerciškai ir kritiškai sėkmingi, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jų populiarumas šiek tiek sumažėjo. Grupė 1980 m. išsiskirstė po Bonemo mirties nuo alkoholio sukeltos asfiksijos. Ateinančiais dešimtmečiais likę nariai bendradarbiavo ir kelis kartus sudalyvavo koncertuose. Sėkmingiausias iš jų buvo 2007 m. koncertas Londone, skirtas pagerbti Ahmetą Erteguną. Džono Bonemo vietą prie būgnų ūžėmė jo sūnus, Džeisonas Bonemas.

Daugelis kritikų „Led Zeppelin“ laiko viena sėkmingiausių, novatoriškiausių ir įtakingiausių roko grupių istorijoje.[1] Jie yra vieni perkamiausių muzikantų istorijoje; įvairūs šaltiniai vertina, kad grupės rekordiniai pardavimai siekia nuo 200 iki 300 milijonų vienetų visame pasaulyje (trečia perkamiausia grupė istorijoje). Kiekvienas iš devynių studijinių albumų pateko į „Billboard“ geriausių albumų dešimtuką ir šeši iš jų užėmė pirmąją vietą. Žurnalas „Rolling Stone“ apibūdino juos kaip „didžiausią visų laikų grupę“. 1995 m. jie buvo įtraukti į Rokenrolo šlovės muziejų; muziejuje paskelbtos grupės biografijoje teigiama, kad aštuntajame dešimtmetyje jie buvo „tokie pat įtakingi“, kaip septintajame dešimtmetyje buvo grupė „The Beatles“.

Istorija redaguoti

Susiformavimas redaguoti

 
Grupės logotipas, naudotas nuo 1973 m.

1966 m. bosistas Džimis Peidžas prisijungė prie roko grupės „Yardbirds“, kad pakeistų bosistą Polą Semvelą-Smitą. Netrukus „Yardbirds“ pradėjo irti. Peidžas netrukus perėjo prie elektrinės gitaros ir nusprendė sukurti grupę kartu su kitu gitaristu – Džefu Beku, Keitu Mūnu (būgnai) ir Džonu Envistlu (bosinė gitara).[2] Buvo netgi surengta vokalisto atranka, kurioje sudalyvavo jau žinomi to meto muzikantai – Styvas Vinvudas ir Styvas Meriotas.[3] Grupė niekada nesusikūrė, nors 1966 m. kartu įrašė dainą „Beck’s Bolero“. Įrašant šią dainą taip pat dalyvavo bosistas–klavišininkas, būsimas „Led Zeppelin“ narys, Džonas Polis Džounsas.[4]

„Yardbirds“ paskutinįjį savo koncertą surengė 1968 m. liepos mėn. Lutono technologijos koledže. Kadangi grupė buvo suplanavusi koncertus Skandinavijoje, būgnininkas Džimas Makartis ir vokalistas Keitas Relfas leido kitiems grupės nariams naudoti „Yardbirds“ vardą grupės įsipareigojimams vykdyti. Galiausiai Peidžas ir Drecha pradėjo kurti naują sudėtį. Pirmasis pagrindinio vokalisto pasirinkimas buvo Teri Reidas, tačiau Reidas atmetė pasiūlymą ir pasiūlė Robertą Plantą, grupių „Joy“ ir „Hobbstweedle“ dainininką. Plantas sutiko, kartu su juo į grupę buvo priimtas buvęs „Band of Joy“ būgnininkas Džonas Bonemas. Drechai pasitraukė iš projekto, Džonas Polis Džaunsas pasiteiravo apie laisvą bosinio gitaristo vietą. Peidžas pažinojo Džaunsą ir leido jam prisijungti kaip galutiniam grupės nariui.

 
Dirižablio „Hindenburg“ katastrofa (1937 m.), ši nuotrauka yra panaudota grupės albumo „Led Zeppelin“ viršelyje

Grupei baigus turą po Skandinaviją kaip „New Yardbirds“, pirmą kartą jie kartu koncertavo 1968 m. rugsėjo 7 d. Vėliau jie pradėjo įrašinėti savo pirmąjį albumą, kurį sudarė jų gyvai atliekamų dainų rinkinys. Albumas buvo įrašytas per devynias dienas, Peidžas padengė išlaidas. Po albumo pasirodymo grupė buvo priversta pakeisti grupės pavadinimą, kadangi Drecha pareiškė, jog Peidžui buvo leista naudoti „New Yardbirds“ pavadinimą tik turui po Skandinaviją. Viena istorija apie grupės pavadinimo atsiradimą tapo kone legenda: būsimas grupės The Who būgnininkas Mūnas pasakė, jog grupė kris žemyn kaip „švininis cepelinas“ (angl. lead zeppelin; tai terminas, kurį naudojo Entvistlas nepasisekusiam pasirodymui apibūdinti[5]). Manoma, jog būtent tokia yra pavadinimo kilmė, tik iš žodžio „lead“ buvo sąmoningai išmesta raidė „a“.

Grupė vėliau pasisamdė vadybininką Piterį Grantą. Grantas iš „Atlantic Records“ parūpino grupei 143 tūkst. JAV dolerių avansinį kontraktą (atsižvelgiant į infliaciją, apie 1 mln.) – tuo metu tai buvo didžiausias tokio pobūdžio sandoris debiutuojančiai grupei. „Atlantic Records“ dažniausiai pasirašinėjo kontraktus su bliuzo, soulo ir džiazo muzikantas, tačiau 7–ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo domėtis britų roko atlikėjais. „Atlantic Records“ vadovai pasirašė „Led Zeppelin“ kontraktą niekada jų nesutikę. Pagal sutarties sąlygas, grupės nariai patys turėjo galimybę spręsti, kada išleis albumus ir rengts turus bei galėjo nuspręsti kiekvieno albumo turinį ir dizainą. „Led Zeppelin“ įkūrė savo bendrovę „Superhype“, kuriai buvo paskirta valdyti visas jų leidybos teises.

Ankstyvieji metai (1968–1970 m.) redaguoti

Grupė pirmąjį turą po Didžiąją Britaniją pradėjo 1968 m. spalio 4 d., vis dar kaip „New Yardbirds“. Pirmasis pasirodymas kaip „Led Zeppelin“ buvo surengtas Sario universitete spalio 25 d.[6] Turo po JAV metu, 1969 m. sausio 12 d., buvo išleistas jų debiutinis albumas „Led Zeppelin“ buvo išleistas per JAV turą, kuris „Billboard“ sąraše pasiekė 10-ąją vietą. Anot Styvo Erlevaino, įsimenami gitaros rifai, psichodeliniai ritmai, psichodelinio bliuzo, grūvo ir anglų liaudies muzikos atgarsiai albumą pavertė „reikšmingu posūkiu sunkiojo roko ir metalo istorijoje“.[7]

 
Bron-Yr-Aur kotedžas Velse

Tolesniais metais „Led Zeppelin“ baigė keturis turus po JAV ir JK, išleido savo antrąjį albumą „Led Zeppelin II“. Šis albumas buvo įrašytas įvairiose Šiaurės Amerikos studijose. Albumas buvo komerciškai sėkmingesnis už pirmąjį ir pasiekė pirmąją vietą JAV ir JK topuose.[8] „Led Zeppelin II“ toliau plėtojo bliuzroko stilių, kaip ir debiutiniame albume. Grupė savo albumus laikė nedalomais, nemėgino atskirų dainų išleisti kaip singlų, vis dėl to 1969 m. JAV buvo išleistas singlas „Whole Lotta Love“, 1970 m. sausio mėn. jis pasiekė ketvirtą vietą „Billboard“ sąraše, buvo parduotas už daugiau nei milijoną egzempliorių ir padėjo grupei išpopuliarėti.[9] Grupė vis labiau pradėjo vengti pasirodymų televizijoje. Išleidus antrąjį albumą, „Led Zeppelin“ užbaigė kelis turus JAV.

Kai kurie „Led Zeppelin“ koncertai truko daugiau nei keturias valandas su išplėstomis ir improvizuotomis dainų versijomis. Vėliau Peidžas su Plantu pasitraukė į Bron-Yr-Aur, atokų Velso kotedžą, kur pradėjo dirbti prie trečiojo grupės albumo „Led Zeppelin III“.[10] Šis albumas pasižymmėjo akustiniu stiliumi, jaučiama liaudies ir keltų muzikos įtaka. Albumas iš pradžių sulaukė nevienareikšmių įvertinimų, kritikai ir gerbėjai buvo nustebinti muzikos stiliaus pokyčiu nuo pirmųjų albumų. Albumas pasiekė pirmąją vietą JK ir JAV topuose, tačiau jame užsibuvo trumpiausiai iš pirmųjų penkių albumų.[11]Immigrant Song“ buvo išleistas kaip singlas ir pateko į Billboard Top 20 sąrašą.[12]

Šlovės viršūnė (1971–1975 m.) redaguoti

Four symbols representing the four members of Led Zeppelin in a horizontal row
Keturi simboliai ant „Led Zeppelin IV viršelio, reprezentuojantys (iš kairės į dešinę) Peidžą, Džounsą, Bonemą ir Plantą

Ketvirtasis grupės albumas buvo išleistas 1971 m. lapkričio 8 d. Jis neturėjo pavadinimo, ant viršelio buvo atspausdinti keturi simboliai: Vaizdas:Zoso.svg. Albume nebuvo jokios užuominos apie šiuos simbolius. Toks albumo apipavidalinimas buvo būdas įrodyti žurnalistams, kad jie gali parduoti albumus nenaudodami grupės pavadinimo, t. y. muzika gali pati parduoti save. „Atlantic Records“ kataloge buvo naudojami pavadinimai „Keturi simboliai“ ir „Ketvirtasis albumas“. Kiti pavadinimo variantai yra „IV“ ir „Zoso“, oficialiai albumas taip ir nebuvo pavadintas, tačiau dažniausiai vadinamas „Led Zeppelin IV“. Duodamas interviu žurnalui „Rolling Stone“, Plantas teigė, kad albumo pavadinimas tiesiog „Ketvirtasis albumas“. Šis albumas JAV buvo parduotas 23 milijonais egzempliorių.[13]

 
„Led Zeppelin“ Čikagos stadione, 1975 m.

Albumas sujungė akustinę liaudies muziką su sunkiojo metalo ir bliuzo elementais. Jame skambėjo sunkiojo roko dainos, tokios kaip „Black Dog“, ir akustinės, tokios kaip „Going to California“. Daina „Stairway to Heaven“, nors ir niekada neišleista kaip singlas, vis dar yra laikoma geidžiamiausia[14] ir labiausiai radijuje grojama[15] roko daina. 2005 m. žurnalas „Guitar World“ atliko apklausą, kurioje „Stairway to Heaven“ gitaros solo partija buvo pripažinta geriausia visų laikų solo partija.[16]

Kitas albumas „Houses of the Holy“ buvo išleistas 1973 m. Daina „Houses of the Holy“ buvo įtraukta į albumą „Physical Graffiti“ (po dvejų metų), nepaisant to, kad buvo įrašyta tuo pačiu metu kaip ir tuo pačiu pavadinimu pavadintas albumas. Albumas „Houses of the Holy“ išpopuliarėjo, o vėlesni turai po JAV taip pat buvo labai sėkmingi. Apie 57 tūkst. žmonių atvyko į „Led Zeppelin“ koncertą Floridoje ir pagerino 1965 m. „The Beatles“ rekordą.[17] 1974 m. „Led Zeppelin“ padarė pertrauką nuo gastrolių ir įkūrė savo įrašų kompaniją „Swan Song“, pavadintą dar neišleistos dainos vardu. Logotipe pavaizduota sparnuota žmogaus figūra dažnai interpretuojama kaip Apolonas arba Ikaras.[18][19][20]

 
Plantas ir Peidžas koncerte Hamburge 1973 m.

1975 m. „Led Zeppelin“ dvigubas albumas „Physical Graffiti“ buvo pirmasis, išleistas „Swan Song“ įrašų kompanijos. Jį sudarė penkiolika dainų, iš kurių aštuonios buvo įrašytos „Headley Grange“ studijoje 1974 m., kitos septynios dainos buvo įrašytos anksčiau. Apžvalgoje „Rolling Stone“ žurnale priduriama, kad vienintelės grupės, kurios su „Led Zeppelin“ galėjo konkuruoti dėl geriausios pasaulio roko grupės titulo buvo „Rolling Stones“ ir „Who“.[21] Albumas buvo gerai įvertintas kritikų ir komerciškai sėkmingas. Po „Physical Graffiti“ pasirodymo, visi ankstesni „Led Zeppelin“ vėl pateko į geriausiųjų sąrašus.[22] Vėliau grupė pradėjo turą po Šiaurės Ameriką[23], kuriame pradėjo naudoti naujoviškas garso ir apšvietimo sistemas.[24]

Pertrauka ir sugrįžimas (1975–1977 m.) redaguoti

 
Plantas ir Peidžas Čikagos stadione, 1977 m. balandžio 10 d., per paskutinį „Led Zeppelin“ turą po Šiaurės Ameriką

1975 m. „Led Zeppelin“ leidosi atostogų ir suplanavo rudens turą po Ameriką. 1975 m. rugpjūtį Plantas ir jo žmona Mauryn pateko į autoavariją atostogaudami Rode, Graikijoje. Plantui lūžo kulkšnis, Mauryn buvo sunkiai sužeista, jos gyvybę išgelbėjo tik kraujo perpylimas.[25] Negalėdamas tęsti turo, jis išvyko į Džersį, kur su Bonemu ir Peidžu praleido rugpjūtį ir rugsėjį. Grupė susitiko Malibu mieste, Kalifornijoje. Per šią priverstinę pertrauką buvo parašyta didelė dalis kito albumo „Presence“.[26]

Iki to laiko „Led Zeppelin“ buvo laikoma populiariausia roko grupe pasaulyje[27], pagal pardavimus aplenkusią daugumą kitų grupių, įskaitant „The Rolling Stones“.[28] „Presence“ buvo išleistas 1976 m. kovo mėn. Šis albumas pažymėjo „Led Zeppelin“ stiliaus pasikeitimą nukrypstant nuo akustinių baladių ir painių aranžuočių, kaip ankstesniuose albumuose. Nors albumas tapo platininis, „Presence“ sulaukė nevienareikšmiškų gerbėjų ir kritikų atsiliepimų, kai kurie kritikai teigė, kad grupės kūrybai galėjo neigiamai atsiliepti jų populiarumas. Įrašinėdamas albumą, Peidžas pradėjo vartoti heroiną – nors tai galėjo paveikti vėlesnius grupės gyvus pasirodymus ir įrašus studijoje, pats Peidžas tai neigė.[26]

Dėl Planto traumos „Led Zeppelin“ 1976 m. nevyko po turus, vietoj to, grupė nufilmavo koncertinį filmą „The Song Remains the Same“ ir pridėjo garso takelio albumą. Filmo premjera įvyko 1976 m. spalio 20 d., Niujorke. Filmą kritikai ir gerbėjai priėmė gana prastai.[29] Filmas buvo ypač nesėkmingas Jungtinėje Karalystėje.[30]

 
„The Pontiac Silverdome“, Mičiganas. Čia „Led Zeppelin“ pasiekė rekordinį po arenos stogu susirinkusių žmonių skaičių – 76 229

1977 m. „Led Zeppelin“ pradėjo dar vieną didelį koncertinį turą po Šiaurės Ameriką. Grupė pasiekė dar vieną lankomumo rekordą – balandžio 30 d. koncerte „Silverdome“ arenoje dalyvavo 76 229 klausytojai. Remiantis Gineso rekordų knyga, tai buvo didžiausias vienos datos pasirodymų lankomumas tą dieną. Nors turas buvo finansiškai pelningas, kilo kitų problemų. Balandžio 19 d. buvo areštuota daugiau kaip 70 žmonių, nes maždaug tūkstantis gerbėjų bandė uždaryti „Cincinnati Riverfront Coliseum“ dėl dviejų išparduotų koncertų, o kiti mėgino patekti vidun, mėtydami akmenis ir butelius pro stiklines duris.[31] Birželio 3 d., nepaisant bilietų, nurodančių, kad galima laukti neblogo oro, koncertas „Tampos“ stadione buvo trumpas dėl smarkios perkūnijos. Kilo riaušės, žmonės buvo areštuojami.[32]

Kitos dienos „Oakland“ koncertas buvo paskutinis grupės pasirodymas Jungtinėse Valstijose. Po dviejų dienų, kai jie buvo apsistoję viešbutyje Prancūzijoje, Plantas sužinojo, kad jo penkerių metų sūnus Karachas mirė nuo skrandžio viruso. Likęs turas buvo nedelsiant atšauktas, pradėtos spėlionės dėl „Led Zeppelin“ ateities.

Bonemo mirtis ir išsiskyrimas (1978–1980 m.) redaguoti

 
Nuotraukoje pavaizduotas Džonas Bonemas. Po jo mirties, 1980 m., grupė nusprendė nutraukti veiklą

1978 m. lapkričio mėn. grupė „Polar Studios“ Stokholme, Švedijoje įrašė naują albumą – „In Through the Out Door“. Šis albumas buvo akustinis ir vėl sulaukė nevienareikšmių kritikų atsiliepimų.[33] Nepaisant to, albumas JK ir JAV pasiekė pirmąją vietą antrą savaitę po jo išleidimo. Išleidus šį albumą, visi „Led Zeppelin“ albumai grįžo į „Billboard Top 200“.[34]

1979 m. rugpjūčio mėn., po dviejų pasirodymų Kopenhagoje, „Led Zeppelin“ surengė du koncertus Knebvorto muzikos festivalyje, pirmąją naktį grupė koncertavo apie 104 tūkst. žmonių. 1980 m. birželio ir liepos mėn. buvo surengtas trumpas turas po Europą, patys koncertai buvo sutrumpinti. Birželio 27 d., pasirodymo metu Niurnberge, Vokietijoje, koncertas buvo sustabdytas trečiosios dainos viduryje, kai Bonemas apalpo scenoje ir buvo skubiai nugabentas į ligoninę.[35] Spauda rašė, jog jo sveikatos pablogėjimą lėmė per didelis alkoholio ir narkotikų vartojimas, tačiau grupė teigė, kad jis tiesiog persivalgė.[36]

Turą po Šiaurės Ameriką, pirmąjį grupės nuo 1977 m., buvo suplanuota pradėti 1980 m. spalio 17 d. Rugsėjo 24 d. Bonemą paėmė„Led Zeppelin“ asistentas Reksas Kingas, norėdamas jį nuvežti į repeticijas „Bray Studios“.[37] Kelionės metu Bonhamas paprašė sustoti pusryčiams, kur jis valgydamas kumpį išgėrė keturis stikliukus degtinės. Atvykęs į studiją jis toliau stipriai gėrė. Repeticijos buvo nutrauktos vėlai tą vakarą, o grupė pasitraukė į Peidžo namus – Old Mill House Cleverge, Vindzore.

Po vidurnakčio Bonemas buvo paguldytas į lovą. Kitą dieną 13.45 val. Bendžis Lefevras („Led Zeppelin“ vadovas) ir Džounsas rado Bonemą negyvą. Mirties priežastis buvo asfiksija (uždusimas) nuo vėmimo; tai buvo atsitiktinė mirtis.[38] Skrodimo metu Bonemo kūne nerasta jokių vaistų. Nors jis neseniai buvo pradėjęs vartoti Motival (antidepresantus), neaišku, ar ši medžiaga sąveikavo su alkoholiu.[39][40] Bonemo palaikai buvo kremuoti, o pelenai išbarstyti Vusteršyre.

Suplanuotas Šiaurės Amerikos turas buvo atšauktas ir, nepaisant gandų, kad Cozis Pauelas, Karminas Episas, Barimoras Barlau, Saimonas Kirkas ar Bevas Bevanas pakeis Bonemą, likę nariai nusprendė grupę išformuoti. 1980 m. gruodžio 4 d. pranešime spaudai buvo teigiama: „Mūsų brangaus draugo netektis ir gilus nedalomos harmonijos jausmas, kurį pajutome mes ir mūsų vadovas, paskatino mus nuspręsti, jog nebegalime tęsti taip, kaip anksčiau“.[41]

Po išsiskyrimo redaguoti

1980-ieji redaguoti

1990-ieji redaguoti

2000-ieji redaguoti

2010-ieji redaguoti

Stilius redaguoti

Palikimas redaguoti

Pasiekimai redaguoti

Diskografija redaguoti

Studijiniai albumai redaguoti

Nariai redaguoti

Gyvų pasirodymų svečiai

Literatūra redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Schinder & Schwartz 2008, p. 380.
  2. Wall 2008, pp. 15–16.
  3. Wall 2008, pp. 13–15.
  4. Davis 1985, pp. 28–29.
  5. Keith Shadwick. Led Zeppelin: The Story of a Band and their Music 1968–1980, 2005. 35 psl. ISBN 087930871.
  6. Led Zeppelin.com
  7. Erlewine 2011b.
  8. Wall 2008, p. 161.
  9. Wall 2008, p. 165.
  10. BBC Wales Music 2011.
  11. Yorke 1993, p. 130.
  12. Yorke 1993, p. 129.
  13. „Top 100 Albums“. Suarchyvuotas originalas 2010-01-17. Nuoroda tikrinta 2008-08-11.
  14. Sold on Song: Stairway To Heaven“, BBC.com.
  15. Karen Karbo, "Stairway To Heaven: Is This the Greatest Song of All Time? ", Esquire, novembrī 1991.
  16. About Guitar, 100 Greatest Guitar Solos Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Archive.is projekto
  17. Davis 1985, p. 194.
  18. „William Rimmer Evening (The Fall of Day)“. www.mfashop.org. Museum of Fine Arts, Boston. Suarchyvuotas originalas 2019-09-26. Nuoroda tikrinta 26 September 2019.
  19. „A History of the Led Zeppelin Icarus Logo“. www.band-shirt.com. Suarchyvuotas originalas 2019-09-26. Nuoroda tikrinta 26 September 2019.
  20. Williamson 2007, p. 107.
  21. Miller 1975.
  22. Davis 1985, pp. 225, 277.
  23. Wall 2008, p. 359.
  24. Yorke 1993, p. 197.
  25. Davis 1985, pp. 354–355.
  26. 26,0 26,1 Wall 2008, p. 364.
  27. Lewis 2003, p. 45.
  28. Davis 1985, p. 173.
  29. Erlewine 2011a.
  30. Shadwick 2005, p. 320.
  31. Wall 2008, p. 392.
  32. Newswire 2011.
  33. Wall 2008, p. 424.
  34. Lewis 2003, p. 80.
  35. Wall 2008, pp. 431–432.
  36. Davis 1985, p. 300.
  37. Welch 1994, p. 92.
  38. „Rock group Led Zeppelin disbands“. Spokesman-Review. (Spokane, Washington, U.S.). Associated Press. 6 December 1980. p. 24.
  39. „The Long Shadow of Led Zeppelin“. 10 August 2006. Suarchyvuotas originalas 2018-06-13. Nuoroda tikrinta 2020-01-21.
  40. John Bonham Biography Archyvuota kopija 16 March 2010 iš Wayback Machine projekto.
  41. Welch 1994, pp. 94–95.