Lavoriškių piliakalnis

Lavoriškių piliakalnis

Lavoriškių piliakalnio vaizdas iš pietvakarių
Lavoriškių piliakalnis
Lavoriškių piliakalnis
Koordinatės
54°42′30″ š. pl. 25°38′20″ r. ilg. / 54.70833°š. pl. 25.63889°r. ilg. / 54.70833; 25.63889
Vieta Vilniaus rajonas
Seniūnija Lavoriškių seniūnija
Aukštis 5-6 m
Plotas 100x40
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas I tūkstantmečio I p. - XVII a.
Žvalgytas 1965, 1978

Lavoriškių piliakalnis – piliakalnis Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, Lavoriškių pietvakarinėje dalyje, Vilnios dešiniajame krante, greta jos santakos su bevardžiu upeliu.

Piliakalnis redaguoti

Išliko piliakalnio pietrytinio šlaito dalis ir papėdės gyvenvietė. Piliakalnio šiaurės rytinė dalis buvo sunaikinta 19041905 m. statant bažnyčią, kita dalis – 19341936 m., kasant žvyrą. Pietrytinis šlaitas iki 4 m aukščio, 37 m pločio. Į šiaurę nuo piliakalnio, Vilnios dešiniajame ir kairiajame krantuose buvusi papėdės gyvenvietė apima apie 1 ha plotą.

Tyrimai redaguoti

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1965 m. ir 1978 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, tyrimų vadovai Vytautas Daugudis ir Jonas Stankus.

Vilnios dešiniajame krante aptikta 0,3-0,8 m storio III a. – VII a. kultūrinis sluoksnis, kuriame buvo pastatų liekanų, židinių, lipdytos lygiu, grublėtu ir brūkšniuotu paviršiumi keramikos, geležies lydymo krosnelių liekanų, šlako. Vilnios kairiajame krante rasta XVI a. – XVII a. geležies lydymo žymių, šlako, žiestos keramikos. Manoma, kad piliakalnis naudotas nuo pirmojo tūkstantmečio iki m.e. pabaigos iki pirmojo tūkstantmečio vidurio, iš pradžių papėdės gyvenvietė įsikūrė Vilnios dešiniajame krante, vėliau – kairiajame krante.[1]

Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Aplinkiniai piliakalniai

  Sužionių piliakalnis 34 km  
Gedimino pilis 24 km
     
     
     
Papiškių piliakalnis 22 km Leoniškių piliakalnis 10 km
Didžiosios Kuosinės piliakalnis 14 km

Šaltiniai redaguoti

  1. Lavoriškių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 632 psl.

Nuorodos redaguoti