Ktitorius (gr. κτήτωρ = ktētōr – 'statytojas') – asmuo, kurio lėšomis pastatyta arba įruošta stačiatikių šventykla.[1]

Ktitoriams priklausė teisė į dalį šventyklos pajamų, be to, galėjo ją perleisti paveldėtojui.[1] XVI–XVIII a. Rusijoje terminas įgijo naują reikšmę – juo pradėta vadinti cerkvės seniūną, rinkusį jai aukas, besirūpinusį jos materialine padėtimi.[1]

Išnašos redaguoti

  1. 1,0 1,1 1,2 Religijotyros žodynas. – Vilnius: Mintis, 1991, 208 psl.