Kriptozoologija (gr. κρυπτός 'paslėptas') – pseudomokslas, kurio objektas – gyvūnų, kurių egzistavimas nepatvirtintas, paieškos. Šie gyvūnai vadinami kriptidais. Žinomiausi kriptidų pavyzdžiai: sniego žmogus ir Lochneso pabaisa.

1934 m. Lochneso pabaisos nuotrauka, kuri, kaip vėliau išsiaiškinta, yra klastotė

Kriptozoologija apima dvi paieškų kryptis:

  • Gyvūnų, žinomų iš fosilijų ir laikomų išnykusiais, paieškos.
  • Gyvūnų, žinomų iš mitų, įrodymais nepatvirtintų mačiusiųjų liudijimų ir kitų nepatikimų šaltinių, paieškos.

Kadangi kriptozoologai dažnai nesivadovauja moksliniais metodais, o jų tyrimo objektas, daugelio mokslininkų nuomone, vargu ar egzistuoja, kriptozoologija vertinama skeptiškai ir laikoma pseudomokslu[1].

Istorija redaguoti

 
Jūros gyvatė

Terminas kriptozoologija greičiausiai priklauso zoologui Bernard Heuvelmans, nors jis pats teigia, kad terminą sugalvojo škotų keliautojas Ivan T. Sanderson[2]. Heuvelmans 1955 m. išleista knyga On the Track of Unknown Animal (en – Nežinomų gyvūnų pėdsakais) atpasakoja šios disciplinos istoriją iki Anthonie Cornelis Oudeman 1892 m. studijos The Great Sea Serpent[3] (en – Didžioji jūros gyvatė). Joje jis teigė, kad kriptozoologija turėtų būti vertinama ne moksliškai tiksliai, bet, turint plačias pažiūras, kaip tarpdisciplininis dalykas. Taip pat jis pabrėžė, kad pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į vietinius, folkloro šaltinius, kurie apibūdina nežinomus padarus, nes, nepaisant juose aprašomų fantastinių įvykių, juose gali glūdėti tiesos grūdas, padėsiantis atrasti naujas rūšis.

Kita verta paminėti knyga yra Willy Ley 1959 m. leidinys Exotic Zoology (en – (Egzotiška zoologija). Ley buvo geriausiai žinomas kaip knygų apie raketų technologijas autorius, tačiau jis buvo kvalifikuotas paleontologas ir taip pat rašė apie gyvūnus. Šioje knygoje jis aptaria sniego žmogų, jūros gyvatę bei dinozaurų reliktus. Knygoje jis iškelia hipotezę, kad kai kurie mitologiniai padarai, pvz., kiklopas arba vienaragis gali būti paaiškinami tikrų padarų egzistavimu.

Daug šiai disciplinai davė britų zoologas ir kriptozoologas Karl Shuker, nuo 1980 m. šia tema išleidęs dvylika knygų ir begalę straipsnių.

Kritika redaguoti

 
Kriptidas Mongolijos mirties kirminas, nutapytas belgų dailininko Pieter Dirkx.

Kriptozoologija dažnai kritikuojama dėl jos rėmimosi nepatikimais, pavieniais pasakojimais[4] ir dėl to, kad dauguma kriptozoologų nesilaiko mokslinės metodikos[5][6], bei įdeda didžiules pastangas surasti gyvūnams, kurie daugelio mokslininkų laikomi neegzistuojančiais.

Istorikas Mike Dash pažymi, kad joks mokslininkas neabejoja, jog yra pilna nežinomų gyvūnų rūšių, ypač bestuburių, kurie tik ir laukia būti atrasti, tačiau kriptozoologai nesidomi naujai atrastų skruzdėlių ar vabalų katalogavimu; vietoj to jie paaukoja dešimtmečius darbo, stengdamiesi įrodyti kokio nors nesugaunamo padaro egzistavimą[7]. Labiausiai kritikuojama itin didelių kriptidų, tokių kaip didžiapėdis, sniego žmogus ar Lochneso pabaisa, kurie dažnai pasirodo populiarioje spaudoje, tačiau neturi visai jokio mokslinio pagrindimo, paieškos. Anot skeptikų, dideli kriptidai negali egzistuoti pakankamai gausiais daugintis ir išgyventi kiekiais, ir būti neatrasti[8]. Antropologas David Daegling teigia, kad tikėjimas didžiapėdžiu susideda iš folkloro, pramanų ir neteisingo faktų interpretavimo.

Gynyba redaguoti

Kriptozoologai prieštarauja skeptikams, kad netgi dideli gyvūnai nėra visi aprašyti[9]. Pvz., dideli jūrų gyvūnai vis dar atrandami, todėl galima tikėtis, kad jie bus atrasti ir vėliau[10].

Taip pat kriptozoologai teigia, kad ir anksčiau yra buvę, jog gyvūnas, visų mokslininkų paskelbtas neegzistuojančiu ir prasimanytu, vėliau buvo atrastas, kaip, pvz., okapija.

Skaityti daugiau redaguoti

Nuorodos redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Shermer, Michael; Linse, Pat (2002). The Skeptic Encyclopedia of Pseudoscience. ABC-CLIO. ISBN 1-57607-653-9. http://books.google.com/books?id=Gr4snwg7iaEC&pg=PA71&dq=The+Skeptic+Encyclopedia+of+Pseudoscience+cryptozoology&hl=en&ei=h7x3TIKiNsH48AbsypGvBw&sa=X&oi=book_result&ct=result&resnum=1&ved=0CCgQ6AEwAA#v=onepage&q&f=false.
  2. Heuvelmans, Bernard. In the Wake of the Sea-Serpents. New York: Hill and Wang, 1968.
  3. Heuvelmans, Bernard. On The Track Of Unknown Animals. New York: Hill and Wang, 1959.
  4. Shermer, M. (2003). „Show Me the Body“. Scientific American (288(5)): 27.
  5. Coleman, Loren; Huyghe, Patrick (April 1999). „Afterword“. The Field Guide to Bigfoot, Yeti, and Other Mystery Primates Worldwide. Trumbore, Harry. New York, New York: Avon Books. pp. 207. ISBN 0-380-80263-5.
  6. Coleman, Loren; Huyghe, Patrick; Trumbore, Harry; Rollins, Mark Lee (2003). The Field Guide to Lake Monsters, Sea Serpents, and Other Mystery Denizens of the Deep. New York, New York: Penguin Group. pp. 358. ISBN 1-58542-252-5.
  7. Dash, Mike (2000). Borderlands: The Ultimate Exploration of the Unknown. Overlook Press.
  8. Bigfoot hunting
  9. Coleman, Loren and Clark, Jerome. Cryptozoology A to Z: The Encyclopedia of Loch Monsters, Sasquatch, Chupacabras, and Other Authentic Mysteries of Nature. New York: Fireside/Simon and Schuster, 1999
  10. Paxton, C. G. M. 1998. A cumulative species description curve for large open water marine animals. Journal of the Marine Biologists Association, U.K. 78, 1389–1391.