Kretingos (Udralių) akmuo su dubeniu
Kretingos (Udralių) akmuo su dubeniu | |||
---|---|---|---|
Koordinatės |
|
||
Vieta | Kretingos rajono savivaldybė | ||
Seniūnija | Kretingos miesto seniūnija | ||
Aukštis | 0,8 m | ||
Naudotas | I tūkstantmetis – II tūkstantmečio vidurys | ||
Žvalgytas | 1968 m. |
Kretingos (Udralių) akmuo su plokščiadugniu dubeniu – mitologinis akmuo Kretingoje, Pušyno gatvėje.
Apibūdinimas redaguoti
Dubenėtas akmuo rusvas, vidutinio grūdėtumo ir kietumo, netaisyklingo apskritimo formos, apie 1,22 m skersmens, 76–80 cm aukščio. Šonų viršutinė, 43–53 cm aukščio dalis grubiai aptašyta.
Viršutinė plokštuma suapvalinta, aplyginta, 96–108 cm skersmens, link kraštų žemėja. Jos viduryje iškaltas apie 39 cm skersmens, 3–7 cm gylio plokščiadugnis dubuo nuožulniomis sienelėmis, kurio skersmuo ties dugnu – 36 cm.[1]
Istorija redaguoti
Seniau akmuo gulėjo 300 m į vakarus nuo kelio Skuodas–Plungė, Pasirvydžio miškelyje, Udralių ankstyvųjų žemdirbystės laukų vakariniame pakraštyje, šalia užakusio vandens telkinio, vadinamo Sirvydo pelke, smėlingos kalvelės rytiniame šlaite, pusiau įsmigęs į žemę, paverstas ant šono, dubeniu atsuktas į pietus.
Pasak padavimų, šioje kalvelėje senais laikais stovėjusi bažnyčia. 1967 m. lobių ieškotojai akmenį išvertė, o jo vietoje iškasė 1,5 m gylio duobę.
1968 m. kraštotyrininkas Ignas Jablonskis, kilęs iš šalia Udralių esančio Budrių kaimo, akmenį parsivežė į Kretingą ir pastatė prie savo namų Pušyno gatvėje.
Saugotinas kultūros paveldo objektas.
Tyrimai redaguoti
Akmens aplinką ir lobių ieškotojų iškastą duobę 1968 m. žvalgė Ignas Jablonskis. Kultūrinio sluoksnio pėdsakų nepastebėjo.
Akmuo preliminariai datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio viduriu.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Ignas Jablonskis. Dubenėtieji akmenys Kretingos ir Skuodo rajonuose. – Kraštotyra. – Vilnius, 1969. – P. 110-112
Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. – Vilnius: Diemedis, 1998. – P. 150
- Rimantas Matulis. Istoriniai akmenys. – Vilnius, 1990. – P. 79, Nr. 247
- Ignas Jablonskis. Budrių kaimas. – Vilnius, 1993. – P. 10
- Vykintas Vaitkevičius. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės. – Liaudies kultūra. – 1995, Nr. 3. – P. 32