Vikipedija

Konstancijus I Chloras

Flavijus Valerijus Konstancijus (apie 250 m. kovo 31 d. – 306 m. liepos 25 d., kitaip Konstancijus I Chloras) buvo Flavijų giminės Romos imperatorius 293-306 m.[1] Jis buvo Konstantino I tėvas ir Konstantinų dinastijos įkūrėjas. Kaip cezaris jis nugalėjo uzurpatorių Alektą Britanijoje ir ilgai kovėsi palei Reino frontą nugalėdamas alemanus ir frankus. Tapęs augustu 305 m. vykdė sėkmingą baudžiamąją ekspediciją prieš piktus už Antonino sienos. Tačiau kitais metais Eburakume staiga mirė. Jo mirtis paskatino tetrarchijos sistemos subyrėjimą.

Konstancijus I Chloras
Romos imperatorius
Konstantinų dinastija
Gimė 250 m. kovo 31 d.
Ilyrija
Mirė 306 m. liepos 25 d. (56 metai)
Eburakumas
Tėvas Eutropijus
Motina Klaudija
Sutuoktinis (-ė) Elena (?–293 m.),
Teodora (293–306 m.)
Vaikai Konstantinas, Flavijus Dalmacijus, Julijus Konstancijus, Hanibalianas, Flavija Julija Konstancija, Euyropija, Anastazija
Romos imperatorius
Valdė 293-306 m.
Pirmtakas Maksimianas, Diokletianas
Įpėdinis Severas, Galerijus
Vikiteka Konstancijus I Chloras

Gyvenimas redaguoti

Jaunystė redaguoti

Jis gimė Ilyrijoje[2]. Historia Augusta teigia, kad jo tėvas buvo Eutropijus, kilmingasis iš šiaurės Dardanų, o motina – Klaudija, imperatorių Klaudijus Gotiko ir Kvintilo dukterėčia[3]. Dabartiniai istorikai mano, kad senelės kilmę sufabrikavo Konstantinas I, o jos šeima kilusi iš prasčiokų[2]. Jo tėvas galėjo būti Eutropijos, Maksimiano žmonos, brolis.

Imperatoriaus Aureliano laikais jis kovėsi rytuose su atskilusia Palmyros imperija[4]. Nors teiginys, kad imperatoriaus Probo valdymo metu Konstancijui suteiktas dux titulas, tikriausiai yra melas[5][6], jam tikrai buvo suteiktas tribūno titulas armijoje, o imperatorius Karas jį paskyrė Dalmatijos valdytoju[7]. Manoma, kad jis stojo į Diokletiano pusę prieš jam nugalint Kariną, Karo sūnų, Margo mūšyje 285 m. liepą[8].

286 m. Diokletianas Maksimianą irgi paskyrė imperatoriumi valdyti vakarines provincijas, o pats tvarkėsi rytinėse. Apie 288 m. Konstancijus tapo pretorijonų prefektu Maksimiano rūmuose. 287-288 m. jis kartu su imperatoriumi kovojo prieš alemanus. Kad sustiprintų santykius su imperatoriumi, Konstancijus išsiskyrė su Elena ir vedė Maksimiano dukrą Teodorą[9].

Tapimas cezariu redaguoti

 
Ant argentėjo, kaldinto Antiochijoje, yra Konstancijus Chloras ir tetrarchai, aukajantys švenčiant pergalę prieš sarmatus.

293 m. Diokletianas nusprendė imperiją padalinti į keturias dalis: Rytinę ir Vakarinę dalį valdė augusto ir cezario pora, turinti savo įtakos zonas. Po augusto mirties cezaris gaudavo jo titulą. 293 m. kovo 1 d. Milane Konstancijus formaliai tapo cezariu.

Konstancijaus pirmoji užduotis tapus cezariu buvo susidoroti su uzurpatoriumi Karauzijumi, kuris atskėlė Britaniją ir Šiaurės Galiją nuo Romos imperijos 286 m.[4] Jis atėmė iš Karauzijas Galiją nugalėdamas jį Pajūrio Bulonėje, tad Alektas nužudė Karauziją ir valdė Britaniją iki mirties 296 m.

Konstancijus 2 metus malšino frankų, Alekto sąjungininkų,[10] grėsmę, dėl kurios Romos imperija Šiaurės Galiją atgavo tik apie 295 m. Be to jam teko kautis ir su alemanais, kuriuos nugalėjo 295 m. Reino žiotyse. Tik kai Maksimianas leidus buvo surinktos dvi invazinės flotilės persikelti per Lamanšą. Pirmoji, vadovaujama Asklepiodoto, Konstancijaus pretorijonų prefekto, išplaukė iš Senos žiočių ir netoli Vaito salos išsilaipinę romėnai nugalėjo ir nužudė uzurpatorių[11]. Tuo metu pats Konstancijus, išplaukęs iš Bulonės, išsilaipino Londone ir apsaugojo miestą nuo frankų samdinių, kurie likę be šeimininko niokojo apylinkes. Konstancijus juos visus išžudė[12].

Konstancijus kelis mėnesius liko Britanijoje pakeisdamas Alekto pareigūnus, tikriausiai tuo metu čia buvo įvykdytos Diokletiano provincijų reformos. Be to Konstancijus atstatė Adriano sieną ir jos tvirtoves. 298 m. pabaigoje jis vėl kovėsi su alemanais Galijoje. Jį apsupo Langro mieste, bet po 6 valandų atvykus kitiems daliniams Konstancijus sumušė barbarus[13]. Po to jis juos vėl nugalėjo prie Vindišo sutvirtindamas Reino gynybą. 300 m. jis kovėsi su frankais prie Reino ir kai kuriuos jų apgyvendino apleistose Galijos žemėse. Tačiau kitus trejus metus Konstancijus nuolat turėjo saugoti Reiną.

303 m. Diokletianas pradėjo persekioti krikščionis. Iš visų tetrarchų Konstancijus mažiausiai nuveikė juos persekiojant, tik sugriovė kelias bažnyčias, o Galerijus, pavydėdamas Konstancijui ypač uoliai vykdė ediktus.

Tapimas augustu ir mirtis redaguoti

 
Konstancijaus medalis skirtas Londono atgavimui nugalėjus Alektą.

303-305 m. Galerijus pradėjo manevruoti tikėdamasis po Diokletiano mirties nuversti Konstancijų. 304 m. Maksimianas susitiko su Galerijumi tikriausiai aptarti įpėdinystės, o Konstancijus nebuvo pakviestas arba nespėjo dėl situacijos prie Reino. Nors 303 m. be žodžių buvo sutarta, kad Konstancijaus sūnus Konstantinas I ir Maksimiano sūnus Maksencijus taps cezariais atsistatydinus Diokletianui ir Maksimianui, Galerijus 304 m. įtikino Diokletianą, o šis Maksimianą, vietoj jų paskirti Galerijui palankius Severą ir Maksiminą Dają.

305 m. gegužės 1 d. Milane Maksimianas paskelbė Severą cezariu, o Konstancijų augustu, o Nikomedijoje Diokletianas paskelbė Maksiminą cezariu, o Galerijų augustu. Konstantinas buvo nepatenkintas netapęs cezariu, Galerijus jį paleido, nes to paprašė Konstancijus, nes jis sirgo. Konstantinas susitiko su tėvu Galijos pakrantėje, kai jis ruošėsi keltis į Britaniją[14].

305 m. Konstancijus žygiavo per visą salą, kol nugalėjo piktus šiaurėje 306 m. sausio 7 d. Po to jis atsitraukė į Jorką žiemoti, bet liepos 25 d. mirė. Mirties patale jis patarė legionams paskelbti Konstantiną imperatoriumi ir jie taip padarė[15].

Išnašos redaguoti

  1. ↑ Konstancijus I Chloras, Gajus Flavijus Valerijus Konstancijus Chloras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 513 psl.
  2. ↑ 2,0 2,1 Martindale, pg. 227
  3. ↑ Historia Augusta, Life of Claudius 13
  4. ↑ 4,0 4,1 Potter, pg. 288
  5. ↑ Martindale, pg. 228
  6. ↑ Historia Augusta, Life of Probus 22:3
  7. ↑ Odahl, Charles Matson. Constantine and the Christian Empire. New York: Routledge, 2004. p.16
  8. ↑ Potter, pg. 280
  9. ↑ Potter, pg. 288; Canduci, pg. 119
  10. ↑ Southern, pg. 149
  11. ↑ Aurelius Victor, Liber de Caesaribus, 39
  12. ↑ Southern, pg. 150
  13. ↑ Eutropius, Breviarum 9.23
  14. ↑ Southern, pg. 170; Eutropius, Breviarum 10.1; Aurelius Victor, Epitome de Caesaribus 39; Zosimus, Historia Nova 2
  15. ↑ Eutropius, Breviarum 10.1–2; Canduci, pg. 126

Šaltiniai redaguoti

  • Southern, Pat. The Roman Empire from Severus to Constantine, Routledge, 2001
  • Potter, David Stone, The Roman Empire at Bay, AD 180-395, Routledge, 2004
  • Jones, A.H.M.; J.R. Martindale & J. Morris (1971). [[[:Šablonas:Googlebooks]] The Prosopography of the Later Roman Empire Volume 1: A.D. 260–395]. Cambridge University Press. ISBN 0-521-07233-6. {{cite book}}: Patikrinkite |url= value (pagalba)
   Romos imperatorius   
Anksčiau valdė:
Maksimianas, Diokletianas 		Konstancijus I Chloras (293–306)
Konstantinų dinastija 		Vėliau valdė:
Severas, Galerijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis


Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Konstancijus_I_Chloras&oldid=7168734"