Kompensacinis pailgėjimas
Kompensacinis pailgėjimas – fonologijos ir istorinės kalbotyros reiškinys, kuomet pailgėja balsis, jei po jo einantis to paties skiemens priebalsis arba balsis nusilpsta, išnyksta. Priebalsio išnykimo sąlygotas pailgėjimas gali būti vertinamas kaip kraštutinė fuzijos (susiliejimo) forma. Į tokius balsio pailgėjimo atvejus gali būti žvelgiama kaip į kalbėtojo pastangas išlaikyti buvusių skiemens dalių sumos trukmę.[1]
Pavyzdžiai redaguoti
Lietuvių kalbos nosiniai balsiai ą, ę, į. ų kilę iš dvigarsių an, en, in, un. Nykdamas priebalsis /n/ prieš jį einantiems balsiams suteikė nosinį atspalvį, šie garsai buvo virtę tikrais nosiniais balsiais. Po XVI–XVII a. nosinė tartis išnyko, ir, kompensuojant visišką dvigarsio antrojo dėmens išnykimą, šie balsiai galiausiai tapo paprastais ilgaisiais /a:/, /æː/, /i:/, /u:/ (nosinėmis raidėmis juos užrašome tik iš tradicijos).[2]
Žemaičių tarmėje, išnykus dvibalsio ai antrajam dėmeniui, /a/ tai kompensuodamas pailgėja: vākā 'vaikai' (brūkšnelis žymi balsio /a:/ ilgumą). Lietuvių kalbos tarmėse esama ir kitų balsio išnykimo sukelto kompensacinio pailgėjimo pavyzdžių.[3]
Vidurinėje anglų kalboje daiktavardis night 'naktis' buvo tariamas /nixt/; vėliau priebalsis /x/ išnyko, o /i/ pailgėjęs virto /i:/, siekiant kompensuoti priebalsio išnykimą, todėl žodis imtas tarti /ni:t/. Dėl tolimesnių pokyčių šis daiktavardis įgijo dabartinį tarimą /nai̯t/.[1]
Friulų kalboje pailgėja balsiai, jei po jų einantis žodžio galo skardusis priebalsis suduslėja (netenka skardumo): *prad > prât 'pieva' (â – ilgasis balsis /a:/).[4]
Semerenio dėsnio atvejai taip pat yra kompensacinio pailgėjimo pavyzdžiai.[5]
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 „Компенсационное удлинение“. ru.knowledgr.com. Nuoroda tikrinta 2022-02-03.
- ↑ R. Kliukienė, redaktorė T. Paulauskytė (2009-12-02, red. 2018-08-27). „Nosiniai balsiai“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-02-03.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba) - ↑ Zinkevičius, Z. (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. p. 85. ISBN 5-420-00778-9.
- ↑ Finco F. (2009). „Fonetiche e fonologje dal furlan centrâl“. Gjornâl Furlan des Sciencis. 11: 55.
- ↑ Ringe D. (2006). From Proto-Indo-European to Proto-Germanic. New York: Oxford University Press. p. 20.