Vikipedija

Klaipėdos leprozoriumas

Klaipėdos leprozoriumas – istorinė sergančių lepra (raupsais) diagnozavimo, izoliacijos ir gydymo įstaiga Rytų Prūsijos, o vėliau Lietuvos uostamiestyje Klaipėdoje.

Bendras leprozoriumo vaizdas

Istorija redaguoti

XIX a. Klaipėdos krašte buvo išplitusios infekcinės ligos, tame tarpe ir trachoma. Visgi pastarosios ligos epidemiją pavyko suvaldyti: jei 1898 m. registruoti 470 granulomatoziniai ligoniai, tai 1913 m. tokių buvo užfiksuota jau tik 15. Sudėtingiau buvo su raupsais.

 
Atidarymo iškilmės
 
Pirmo aukšto planas (1910 m.)

Prūsijos karalystėje pirmąkart ši liga buvo aptikta 1848 m., kai samdinė iš Žemaitijos Ažpurviuose per ketverius metus užkrėtė valstiečių šeimą su trimis vaikais.[1] Iš Ažpurvių ši liga išplito į Vanagus ir kitus kaimus, o galiausiai ir į Smeltę (sergančiųjų ratas šiose vietovėse apėmė 36 žmones). Su žemaičiu samdiniu 1880 m. raupsų užkratas pateko į Karklę. Dar vienas židinys (15 ligonių) atsirado Vytaučiuose, buvo ir ir kitų ligos apimtų kaimų.

Kai Klaipėdos krašte apsikrėtę susirgo du vaikai, medicinos specialistai sunerimo. Tarptautiniame kongrese 1892 m. Eduardas Ardningas tarptautinę visuomenę informavo apie lepros atsiradimą Klaipėdos apylinkėse.[2] Didelį susirūpinimą skaitytojų tarpe sukėlė Klaipėdos gydytojo Juliaus Pindikovsko Vokietijos medicinos savaitraštyje pateiktas krašto sergančiųjų lepra ir mirusių nuo jos sąrašas. Jis buvo bene pirmasis, iškėlęs pasiūlymą Klaipėdos krašte steigti leprozoriumą.[3]

Norėdamas ištirti epidemijos pobūdį į infekuotą kraštą 1896 m. atvyko Alfredas Blaško, kuris nustatė, kad liga plito iš gretimų Kauno ir Kuršo gubernijų, ypač iš pastarajai priklausiusios Gruobinios apskrities.[4] Tų pačių metų rugsėjį Prūsijos Švietimo ministerija inspektuoti užkrėstą teritoriją atsiuntė Robertą Kochą, kurį lydėjo Klaipėdos apskrities gydytojas Peteris Urbonovičius.[5] Kochas turėjo įvertinti susirgimų mastą ir pasiūlyti priemones ligai suvaldyti. 1897 m. sušauktoje tarptautinėje konferencijoje Berlyne jis pranešė, kad esminis ir greičiausias problemos sprendimas būtų leprozoriumo įsteigimas.[6]

 
Ligoninės kieme
 
Dvivietė palata
 
Poilsio kambarys

Pagal klaipėdiečio inžinieriaus Jozefo Kalenbergo projektą, dalyvaujant Prūsijos karalystės prezidentui Vilhelmui fon Bismarkui ir švietimo ministrui Robertui Bosė, 1899 m. liepos 18 d. leprozoriumas buvo iškilmingai atidarytas.[7] Prūsijos valstybei tai atsiėjo 97 500 markių arba 4432 markių vienos lovos įrengimas.[8][9] Iškart po atidarymo buvo priimti 15 vietinių ligonių, vėliau į gydymo įstaigą vežama iš visos Vokietijos, du atvyko iš Paryžiaus ir Javos salos (Indonezija).[10] Įstaigos veikla netrukus davė teigiamus rezultatus: kai 1907 m. tik buvo užfiksuotas pirmas susirgimas Šilutės apskrityje,[11] po griežtos ligonio izoliacijos šioje teritorijoje liga išnyko.

Išsistatęs apie du kilometrus į šiaurę nuo tuometinių miesto ribų, leprozoriumas buvo apsuptas spygliuočių ir lapuočių miškų. Berlyno dailės amatų muziejaus siūlymu Otto Marchas ant administracinio pastato fasado išraižė sgrafitį: Kristus gydo raupsuotosius. Ligoninė galėjo talpinti aštuonis vyrus ir aštuonias moteris, o nuo 1909 m. – jau 22 ligonius. Vėliau jų skaičius dar labiau augo ir 1944 m. rugsėjo 30 d. ligoninėje gulėjo 42 vyrai ir 52 moterys.[12][13]

Leprozoriumas nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, pokaryje jį globojo evangeliška Karaliaučiaus diakonija.[14] Vėliau naujų leprozoriumų statybų buvo atsisakyta, pereita prie negausių ligonių patalpinimo į izoliuotus ligoninių skyrius – taip buvo ir paprasčiau, ir pigiau.[15] 1942 m. ši gydymo įstaiga perėjo Gumbinės apygardos pavalduman.[16]

Leprozoriumui ir gydymo procesui vadovavo besispecializuojantys šioje srityje apskrities gydytojai, tai buvo gyd. Urbanovičius ir (matyt, paskutinis) gyd. Kurtas Šnaideris. Gydytojo kabinete stovėjo gultas, skirtas ligoniui apžiūrėti, amputavimui skirti chirurgo įrankiai ir įranga leprakultūros laboratoriniam auginimui.[17] Medikui padėdavo dvi evangelikų vienuolės–gailestingosios sesutės, vienai iš jų buvo pavesta vadovauti namų ūkiui. Be to, į personalo sudėtį įėjo virėja, namų tvarkytoja ir ūkvedys. Kadrai keitėsi retai: pvz., sesutė Emilija Užkuraitytė (vok. Emilie Uszkoreit; g. 1873 m. Raudonaičiuose) šioje įstaigoje išdirbo 37 metus.

Priartėjus Antrojo pasaulinio karo frontui, leprozoriumas, kaip ir kitos Klaipėdos įstaigos, 1944 m. turėjo būti evakuotas.[18] Per tris dienas raupsuotieji, medicinos personalas ir įranga keltu buvo nuplukdyti į Karaliaučių ir patalpinti Evangelikų diakonijos ligoninėje. Po Karaliaučiaus kapituliacijos 1945 m. balandžio 9 d. visi vienuolika išgyvenusių ligonių perkelti į miesto Nervų ligų ligoninę. Nepaisant seserų Evos ir Ketės Lekšaičių (vok. Eva und Käthe Leckschas) rūpestingos priežiūros, netrukus dešimt iš jų mirė. Išgyveno tik Karlas Grimaizenas (vok. Carl Grimmeisen), savo vaikystę praleidęs Brazilijoje ir, greičiausiai, užsikrėtęs Ribeiraun Pretas mieste. Nuo 1903 m. gyveno jis Klaipėdos leprozoriume, nuo 26 m. amžiaus buvo apakęs.[19] 1948 m. buvo paskelbta apie išlikusių Rytų Prūsijos numatomą perkėlimą į Vokietiją, seserys Lekšaitės laiškais susisiekė su Hamburgo universitetinės ligoninės Ependorfe gydytojais ir gavo sutikimą patalpinti ten paskutinį išlikusį raupsuotąjį Karlą Grimaizeną. Nors įvežti į Vokietiją buvo gautas šios šalies Užsienio reikalų ministerijos specialus leidimas, ligonis tuometinės SSRS valstybinės sienos nekirto, o buvo perkeltas į Latvijos TSR Talsų leprozoriumą. Seserys išvyko vienos, o Klaipėdos leprozoriumo paskutinis pacientas K. Grimaizenas Talsuose gyveno iki pat savo mirties 1954 m.

Išnašos redaguoti

  1. ↑ Victor Klingmüller, K. Grön. Die Lepra (Deutschland)
  2. ↑ Illustrirte Zeitung. Nr. 2929, 17. August 1899
  3. ↑ J. Pindikowski. Mittheilung über eine in Deutschland bestehende Lepraendemie // DMW 19 (1893), S. 979–980
  4. ↑ Victor Klingmüller, K. Grön. Die Lepra (Deutschland)
  5. ↑ Peter Urbanowicz. Ursprung und bisheriger Verlauf der Leprakrankheit im Kreise Memel. Memel, 1899
  6. ↑ Robert Koch. Die Lepra–Erkrankungen im Kreise Memel // Klinisches Jahrbuch VI (1898)
  7. ↑ Das neue Leprakrankenheim bei Memel // Illustrirte Zeitung. Leipzig, 17. August 1899, S. 221–222
  8. ↑ Victor Klingmüller, K. Grön. Die Lepra (Deutschland)
  9. ↑ Ostpreußenblatt vom 10. Oktober 1970
  10. ↑ Heinrich Albert Kurschat. Das Buch vom Memelland - Oldenburg, 1968, S. 351
  11. ↑ Victor Klingmüller, K. Grön. Die Lepra (Deutschland)
  12. ↑ Lepraheim in Memel // GenWiki
  13. ↑ Kurt Schneider. Das Vorkommen von Lepra im Kreise Memel und das deutsche Lepraheim bei Memel 1899 bis 1945 / Medizin in und aus Ostpreußen // Nachdrucke aus den Rundbriefen der „Ostpreußischen Arztfamilie 194–1995“, herausgegeben von Joachim Hensel, S. 409–410.
  14. ↑ Reinaldo Guilherme Bechler. Leprabekämpfung und Zwangsisolierung im ausgehenden 19. und frühen 20. Jahrhundert: wissenschaftliche Diskussion und institutionelle Praxis (Diss. Univ. Würzburg, 2009)
  15. ↑ Victor Klingmüller, K. Grön. Die Lepra (Deutschland)
  16. ↑ Lepraheim in Memel // GenWiki
  17. ↑ Ostpreußenblatt vom 10. Oktober 1970
  18. ↑ Reinaldo Guilherme Bechler. Leprabekämpfung und Zwangsisolierung im ausgehenden 19. und frühen 20. Jahrhundert: wissenschaftliche Diskussion und institutionelle Praxis (Diss. Univ. Würzburg, 2009).
  19. ↑ Karl Grimmeisen. Aus meinem Leben - Memel, 20. Januar 1920.

Šaltiniai redaguoti

  • Kurt Schneider: Die Geschichte der Lepra im Kreise Memel und das Lepraheim in Memel. R. Schoetz, Berlin 1942.
  • Kurt Schneider (Esslingen): Das Vorkommen der Lepra im Kreise Memel und das deutsche Lepraheim bei Memel 1899 bis 1945. Der öffentliche Gesundheitsdienst, Heft 12, März 1953.
 
Vikiteka: Klaipėdos leprozoriumas – vaizdinė ir garsinė medžiaga


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Klaipėdos_leprozoriumas&oldid=6493789"