Kijevo vaivadija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Kijevo vaivadija (lenk. Województwo kijowskie) – 1471–1569 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, o 1569–1795 m. – Lenkijos karalystės Mažosios Lenkijos provincijos administracinis teritorinis vienetas. Sostinė Kijevas, vėliau Žitomyras, plotas 200 000 km².
| Kijevo vaivadija | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
| |||||||
 | |||||||
| Valstybė |  Abiejų Tautų Respublika
| ||||||
| Provincija | Mažosios Lenkijos provincija | ||||||
| Administracinis centras | Kijevas Žytomyras (nuo 1667 m.) | ||||||
| Pavietai | 3 | ||||||
| Vaivada | Kijevo vaivada | ||||||
| Gyventojų | 500 000 (1793) | ||||||
| Plotas | 200 000 km² | ||||||
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
Istorija redaguoti
Vaivadija iki 1649 m. redaguoti
Iki vaivadijos sukūrimo teritorija priklausė Kijevo Rusiai, vėliau jos palikuonei Kijevo kunigaikštystei. Nuo XIV a. kunigaikštystę nukariavo LDK ir įjungė į savo sudėtį. Tuometinei kunigaikštystei dar priklausė ir dalis Ponto stepės iki pat Juodosios jūros.
Iš pradžių į kunigaikštystę buvo skiriami Gediminaičių dinastijos atstovai, tačiau jie ne visada norėjo tvirtinti ištikimybę LDK. Kuomet Kijevo kunigaikštis Vladimiras Algirdaitis (valdė 1377–1395) nepakluso Vytautui, šis į sostą pasodino Skirgailą, o 1397 m. kunigaikštystę panaikino, įkurdamas vietininkiją. Joje įsigalėjo Alšėniškių giminė, tapdama savotiška dinastija. 1440 m. kunigaikštystė buvo atkurta ir sugrąžinta Vladimiro sūnui Aleksandrui Olelkai. 1471 m. po šio sūnaus Simono mirties, kunigaikštystė buvo galutinai panaikinta ir paversta vaivadija, ir Olelkaičiai nebeteko šios valdos.
Vaivadija buvo didžiausia visoje LDK.
1569 m. Liublino unijos metu vaivadija buvo atplėšta nuo LDK ir prijungta prie Lenkijos. Ji integruota į Mažosios Lenkijos provinciją. Pietinėje vaivadijos dalyje plytėjo labai retai gyvenama Didžioji dykra, į kurią nuo didikų ir bajorų išnaudojimo bėgo valstiečiai. Jie perėmė pusiau klajoklinį gyvenimo būdą ir tapo kazokais. Čia formavosi nepriklausoma jų valstybė Zaporožės sečė.
Vaivadija 1667–1795 m. redaguoti
Įvykus Chmelnickio sukilimui, nuo 1649 m. visa Kijevo vaivadijos teritorija įėjo į Kazokų etmonatą. Tuo metu vaivadija buvo panaikinta, ir jos vietoje suformuoti teritoriniai kazokų pulkai. Dėl šios teritorijos 1654 m. kilo karas su Maskva. 1667 m. Andrusovo paliaubų sutartimi Lenkija susigrąžino mažesniąją vaivadijos dalį, buvusią į vakarus nuo Dniepro upės (Dešiniakrantę Ukrainą). Tiesa, Kijevo miestas liko nuo Rusijos priklausomam Etmonatui. Todėl vaivadijos sostinė perkelta į Žytomyrą. Šis padalinimas dar kartą užtvirtintas 1686 m. Amžinosios taikos sutartimi.
Ruinos pilietinių karų metais teritorijas nusiaubė Osmanų imperija ir Krymo chanatas. Ji beveik ištuštėjo, nes daug kazokų pabėgo anapus Dniepro. Vėliau kraštas buvo apgyvendinamas naujai atsikėlėliais iš vakarų. Vaivadija Lenkijos jos sudėtyje išbuvo iki 1795 m., kol atiteko Rusijos imperijai. Jos teritorijoje suformuota Kijevo gubernija. Vakarinės dalys atiteko Voluinės gubernijai.
Pavietai redaguoti
Vaivadija dalinta į tris pavietus: