Keturspyglė šoniplauka
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus. Jei galite, sutvarkykite. |
| Pallaseopsis quadrispinosa Apsauga: 4(I) – Nenustatyta |
|---|
 Keturspyglė šoniplauka (Pallaseopsis quadrispinos) |
| Mokslinė klasifikacija |
Keturspyglė šoniplauka (Pallasiola quadrispinosa) – į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta šoniplauka. Tai yra viena iš dviejų ledynmečio reliktams priklausančkų aukštesniųjų vėžiagyvių rūšių (taip pat priklauso ir reliktinė mizidė). [1]
Dėl pavadinimų keitimų virš 30% šaltinių ši rųšis vadinama Pallasea quadrispinosa [2].
Išvaizda redaguoti
Keturspyglė šoniplauka tai apysuriame ir gėlame vandenyje gyvenanti, žalsvai gelsva šoniplauka (iki 2,8 cm ilgio)[1]. Nuo kitų šoniplaukų ji skiriasi apskritomis akimis ir dviem porom, ant aštunto ir devinto kūno segmentų nugarinio paviršiaus esančių, tvirtų spyglių (kartais jie gali būti redukuoti)[3].
Mityba redaguoti
Keturspyglės šoniplaukos juda vaikščiodamos, nardydamos ir aktyviai plaukiodamos [4]. Funkciškai šios šoniplaukos yra priskiriamos rinkėjų tipui ir minta įvairiu maistu, daugiausia maitinasi augaliniu maistu ir detritu. Taip pat gali vartoti ir gyvūninį maistą, pavyzdžiui, irklajokus ir šakotaūsius vėžiagyvius, uodų trūklių lervas ir mažašeres žieduotasias kirmėles [3][5].
Dauginimasis redaguoti
Keturspyglės šoniplaukos yra skirtalyčiai organizmai, kurie auginasi net kelis kartus per metus (pagrinde rudenį ir žiemą). Pallaseopsis quadrispinosa gyvenimo ciklas trunka 1 – 2 metus[3]. Turi peryklines plokšteles, vadinamuosius oostegitus. Peryklinės plokštelės turi vidinėje pusėje ilgus plaukelius (setae), kurie prilaiko kiaušinėlius ir suformuoja kiaušinėlių kamera [6]. Kiaušinius patelės nešiojasi kol jie pilnai išsivysto. Vienoje dėtyje yra priskaičiuojama nuo 20 iki 50 kiaušinių[1]. Keturspyglių šoniplaukų dauginti pradeda spalio mėnesį. Pirmosia jaunikliusveda didžiausios patelės. Subrendę patinai yra didesni už pateles[3].
Vertikali migracija redaguoti
Pallaseopsis quadrispinosa yra epibentosinė rūšis, kuriai yra būdinga vertikali migracija. Ji gali gyventi tiek litoralinėje ar sublitoralėje, tiek ir giluminėje dalyje [7]. Vasarą šoniplaukos migruoja į gilesnius vandens telkinio sluoksnius (≤ 10 °C), o rudenį juda į litoralę bei yra aptinkamos priekrantėje[5]. Ledynemčio reliktai dažnai yra deguoniui reiklios rūšys. P. quadrispinosa yra deguonies stygiui atspariausia ledynmečio reliktų rūšis, žemiausia toleruotina vandenyje ištirpusio deguonies koncentracija yra apie 1 mgO2/L. Yra pastebimas erdvinė jauniklių izoliacija nuo suaugėlių, jaunikliai yra labiau linkę likti gilumoje [7].
Paplitimas redaguoti
Keturspyglė šoniplauka yra paplitusi Šiaurės Europos ir Baltijos jūros baseino ežeruose. Ji gali gyventi ne tik ežeruose, bet ir tekančiame vandenyje bei migruoti į aukščiau esančius vandens telkinius[8]. Iki dabar ši rūšis galimai gyvena 40 – yje Lietuvos ežerų: Aisete, Alauše, Antalieptės mariose, Asalnuose, Asvejoje, Avilyje, Balte, Baltuosiuose Lakajuose, Baluoše, Baluošuose, Bebrusuose, Čičiryje, Dringyje, Galste, Galvėje, Gavyje, Ilguose, Luokesuose, Juoduosiuose Lakajuose, Lukoje, Lūšiuose, Metelyje, Peršokšnuose, Rašuose, Samave, Seirijyje, Skaistyje, Smalve, Šakarvuose, Švente, Tauragne, Ūkojuje, Ūsiuose, Vencave, Verniejuje, Vievyje, Vištytyje, Zarase, Žeimenyse, Žiezdre. Gausiausios populiacijos stebėtos penkiuose ežeruose: Asvejoje, Aisete, Lūšiuose, Šakarvuose ir Vencave. Kituose ežeruose šios rūšies šoniplaukų randama mažiau.[1]
Svarba redaguoti
Ledynmečio reliktiniai vėžiagyviai svarbūs dėl kelių priežasčių. Jų populiacijų būklė yra geras ir informatyvus ežerų ekologinės būklės rodiklis[9], jų biologija ir evoliucija yra įdomūs moksliniu požiūriu ir galiausiai, reliktiniai vėžiagyviai yra svarbūs ledyninės kilmės ežerų mitybos tinkluose ir yra gausiai vartojami įvairių žuvų rūšių[9]. Pagrindinė informacija apie reliktinius vėžiagyvius Lietuvoje sukaupta praeitame šimtmetyje[10]. Kai kurie tyrimai atlikti pirmą šio šimtmečio dešimtmetį [11].
Grėsmės ir apsauga redaguoti
Dėl antropogeninės taršos, kai kuriuose giliuose ledyninės kilmės ežeruose, vyksta eutrofikacija, dėl kurios vegetacijos sezono pabaigoje sumažėja deguonies koncentracija giliuose šaltuose ežero vandenyse dėl to vėžiagyviai traukiasi į aukštesnius vandens sluoksnius arba gali net ir išnykti[12].
Akivaizdžių įrodymų, kad invazinės šoniplaikos gali lemti keturspyglės šoniplaukos išnykimą, nėra. Kita vertus mažėjant deguonies koncentracijai giliuose šaltuose vandenyse deguonies ledynmečio reliktai gali būti priversti pasitraukti į seklesnius vandenis, kur susidurtų su invazinėmis rūšimis ir sąveikos tarp šių vėžiagyvių grupių turėtų suintensyvėti[11].
Neigiamą įtaką reliktiniams vėžiagyviams gali daryti ir dėl klimato kaitos kylanti vandens temperatūra[1].
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Rašomavičius, V. (2021) Lietuvos raudonoji knyga. Vilnius: Lututė. Prieinama: https://www.raudonojiknyga.lt/knyga/91-isleista-naujoji-2021-m-lietuvos-raudonoji-knyga
- ↑ GBIF Secretariat, 2022. Prieinama: https://www.gbif.org/species/8365514
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Hill, C. (1988) ‘Life cycle and spatial distribution of the amphipod Pallasea quadrispinosa in a lake in northern Sweden’, Ecography, 11(4), pp. 298–304. Prieinama: https://doi.org/10.1111/j.1600-0587.1988.tb00813.x.
- ↑ Lorenz, A. & Leitner, P. (2020): Additional ecologcial preferences and biological traits classification for freshwaterecology.info
- ↑ 5,0 5,1 Gusev, A.A. (2013) ‘About the finding of Pallasiola quadrispinosa (G.O. Sars, 1867) (Gammaridae: Amphipoda) in Lake Vishtynetskoye (Kaliningrad region)’, Inland Water Biology, 6(4), pp. 362–364. Prieinama: https://doi.org/10.1134/S1995082913050040.
- ↑ Constable, D. (2014) Notes on the importance of sexing Gammaridae for identification: using Dikerogammarus as an example. Prieinama: https://www.researchgate.net/publication/265098687
- ↑ 7,0 7,1 Kołodziejczyk, A. Niedomagała, W. (2009) ‘Relict invertebrates in lacustrine habitats: life history of Pallaseopsis quadrispinosa (Sars, 1867) (Amphipoda: Gammaridae) in a deep mesotrophic lake.’, Polish Journal of Ecology, 57(4), pp. 729–740.
- ↑ Spikkeland, I. et al. (2016) ‘The aquatic glacial relict fauna of Norway – an update of distribution and conservation status’, Fauna norvegica, 36, pp. 51–65. Prieinama: https://doi.org/10.5324/fn.v36i0.1994.
- ↑ 9,0 9,1 Audzijonytė, A. (1999) ‘Aukštesniųjų ledynmečio reliktinių vėžiagyvių gausumo ir populiacijjos struktūro tyrimai Lūšių, Šakarvų, Akmenos ir Verniejaus ežeruose’, Ekologija, 2, 36-41
- ↑ Grigelis, A. (1980). Bentosiniai ledynmečio reliktiniai vėžiagyviai, rasti Lietuvos TSR ledyninės kilmės 289 ežeruose 1952-1978 m. Lietuvos TSR MA darbai, C serija, 2(90), 69-78.
- ↑ 11,0 11,1 Arbačiauskas, K., Smith, C. Audzijonyte, A. (2022) Does the Ice Age legacy end in Central Europe? The shrinking distributions of glacial relict crustaceans. preprint. Ecology. Prieinama: https://doi.org/10.1101/2022.11.23.517644.
- ↑ Chislock, M.F. (2020) ‘Eutrophicati on: Causes, Consequences, and Controls in Aquati c Ecosystems’. Prieinama: https://www.nature.com/scitable/knowledge/library/eutrophication-causes-consequences-and-controls-in-aquatic-102364466/
|
Šis straipsnis apie zoologiją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |