Kazimieras Eigminas
| Kazimieras Eigminas | |
|---|---|
| Gimė | 1929 m. sausio 22 d. Rokiškis |
| Mirė | 1996 m. balandžio 22 d. (67 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Panevėžyje |
| Veikla | lietuvių kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras. |
Kazimieras Eigminas (1929 m. sausio 22 d. Rokiškis – 1996 m. balandžio 22 d. Vilnius, palaidotas Panevėžyje) – lietuvių kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras.
Biografija redaguoti
1953 m. baigė Vilniaus universitetą. 1992 m. filologijos mokslų kandidatas.
Nuo 1956 m. dirbo Lietuvių kalbos institute. Su kitais rašė Lietuvių kalbos žodyną (t. 8-10, 1970-1976 m., t. 15-20 1991-2002 m.). Iš lotynų kalbos išvertė:
- Danieliaus Kleino 1653 m. gramatiką – Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 1957 m.
- anoniminę 1737 m. gramatiką – Lietuvos kalbų visuma / Universitas lingvarum Litvaniae, 1981 m.; parašė įžangą, komentarus
- Pilypo Ruigio tyrinėjimą – Lietuvių kalbos meletema… Meletema…sistems linguam lituanicam, 1708 m.; Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas, 1986 m.
- Kristupo Sapūno ir T. G. Šulco gramatiką – Sapūno ir Šulco gramatika Compendium Grammaticae Lithvanicae, 1997 m.).
Paskelbė dialektologijos, onomastikos, kalbos kultūros straipsnių (rinkinys „Kas yra bachuras?: Žodžių istorijos etiudai“, išl. 2002 m.).[1]
Nuo 1975 m. aktyvus Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos narys, ekspedicijose rinko vietovardžius ir kitą kalbos medžiagą.
Literatūra redaguoti
- Homo sum. Žodžiai Kazimierui Eigminui, Vilnius, 1998 m.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Algirdas Sabaliauskas. Kazimieras Eigminas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 360 psl.