Katharine Hepburn
| Katharine Hepburn | |
|---|---|
| |
| K. Hebern 1941 m. | |
| Gimė | 1907 m. gegužės 12 d. Hartfordas,  JAV
|
| Mirė | 2003 m. birželio 29 d. (96 metai) Old Seibrukas, JAV
|
| Veikla | aktorė |
| Parašas | |
| |
Katarina Hoton Hebern[1] (angl. Katharine Houghton Hepburn, 1907 m. gegužės 12 d. Hartfordas, JAV – 2003 m. birželio 29 d. Old Seibrukas, JAV) – amerikiečių aktorė, viena pirmaujančiųjų XX a. Holivudo žvaigždžių, vaidinusi apie 60 metų, pelniusi pripažinimą ir daug apdovanojimų.
Biografija redaguoti
Katarina Hoton Hebern gimė 1907 m. gegužės 12 d. Hartforde, Konektikuto valstijoje, sufražistės Katarinos Martos Hoton (Katharine Martha Houghton) ir gydytojo Tomo Norvalo Heberno (Thomas Norval Hepburn) šeimoje. Tėvai visada skatino ją išsakyti savo mintis, visapusiškai lavinti protą ir išnaudoti visas kūno galimybes. Atlikdamas triuką, netyčia pasikorė jos brolis. K. Hebern tuo metu buvo 14 m., brolio mirtis ją labai paveikė, ji tapo drovi ir dažniausiai mokėsi namie. Lankė Brin Moro (Bryn Mawr) koledžą, kuriame nusprendė tapti aktore ir pasirodė daugelyje koledžo spektaklių.[2]
Baigusi studijas pradėjo vaidinti nedidelius vaidmenis Brodvėjaus spektakliuose ir kitur. 1928–1934 m. buvo ištekėjusi už Ladlou Ogdeno Smito (Ludlow Ogden Smith), tai buvo jos vienintelė santuoka. K. Hebern visada atkreipdavo į save dėmesį, ypač dėl vaidmens filme „Menas ir ponia Botl“ („Art and Mrs. Bottle“, 1931). Išgarsėjo atlikusi pagrindinį, amazonių karalaitės vaidmenį filme „Karės vyras“ („A Warrior’s Husband“, 1932). Su Džonu Barimoru suvaidino filme „Skyrybų dokumentas“ („A Bill of Divorcement“,1932). Šis filmas sulaukė didelės sėkmės ir K. Hebern su kino kompanija „RKO Pictures“ pasirašė sutartį. 1932–1934 m. vaidino 5-iuose filmuose, o už filmą „Ryto šlovė“ („Morning Glory“, 1933) gavo savo pirmąjį „Oskarą“. Ketvirtasis jos filmas „Mažosios moterys“ („Little Women“, 1933) tuo metu buvo sėkmingiausias.[2]
Tačiau ėmė sklisti gandai, jog nefilmuojama ji elgiasi kaip išpuikėlė, atsisako žaisti pagal Holivudo taisykles, visada mūvi kelnes ir vaikšto be makiažo, niekada nepozuoja fotografams ir neduoda interviu. Žiūrovai, užuot jai pritarę, dėl to buvo sukrėsti ir kai 1934 m. grįžusi į Brodvėjų ji suvaidino „Ežere“ („The Lake“), kritikai ją išpeikė, o žiūrovai, prieš tai pirkę bilietus į spektaklį, pradėjo juos grąžinti. Grįžus į Holivudą padėtis nepagerėjo. 1935–1938 m. ji suvaidino tik dviejuose garsiuose filmuose: „Elisė Adams“ („Alice Adams“, 1935), už kurį antrą kartą buvo nominuota „Oskarui“, ir „Durys į sceną“ („Stage Door“, 1937). Tarp daugybės niekalų, ji vaidino filmuose „Sužalotosios širdys“ („Break of Hearts“, 1935), „Silvija Skarlet“ („Sylvia Scarlett“, 1935), „Marija iš Škotijos“ („Mary of Scotland“, 1936), „Kokybiška gatvė“ („Quality Street“, 1937) ir dabar klasika laikomame filme „Mažylio auklėjimas“ („Bringing Up Baby“, 1938).[2]
Patyrusi tiek nesėkmių, ji buvo vadinama nuostolius darančia aktore. Brodvėjuje atlikusi pagrindinį vaidmenį „Filadelfijos istorijoje“ („The Philadelphia Story“, 1939), šlovę susigrąžino ir suskubo nusipirkti teises į spektaklio ekranizavimą, Holivude susitarė dėl savų filmo statymo sąlygų. Filmas „Filadelfijos istorija“ (1940) tapo nepaprastai sėkmingas, K. Hebern buvo nominuota „Oskarui“ ir vėl tapo pelną nešančia aktore. Kitame filme, „Metų moteryje“ („Woman of the Year“, 1942), ji vaidino su Spenseriu Treisiu, tarp jųdviejų užsimezgė ryšys, kartu atliko vaidmenis dar 8-iuose filmuose ir jųdviejų romanas truko 25-erius metus. Už „Metų moterį“ K.Hebern buvo nominuota „Oskarui“. Be kitų, minėtini labai sėkmingi K. Hebern ir S. Treisio drauge vaidinti filmai „Adomo šonkaulis“ („Adam’s Rib“, 1949), „Petė ir Maikas“ („Pat and Mike“, 1952) bei „Stalo komplektas“ („Desk Set“, 1957).[2]
Suvaidinusi filme „Afrikos karalienė“ („The African Queen“, 1951), K. Hebern įsitraukė į vidutinio amžiaus senmergių vaidmenis; už vaidmenį „Afrikos karalienėje“ buvo nominuota 5-am „Oskarui“. 6-ajame dešimtmetyje atliko daugiau panašių vaidmenų ir pelnė daugiau „Oskaro“ nominacijų, įskaitant vaidmenis filmuose „Vasarą“ („Summertime“, 1955), „Lietaus sukėlėjas“ („The Rainmaker“, 1956) ir „Staiga praėjusią vasarą“ („Suddenly, Last Summer“, 1959). 6-ajame dešimtmetyje ėmė vaidinti mažiau, nes rūpinosi sergančiu S. Treisiu. Už filmą „Ilgos dienos kelionė į naktį“ („Long Day’s Journey Into Night“, 1962) 9-ą kartą nominuota „Oskarui“. 5-erius metus nesifilmavusi kine, su S. Treisiu atliko vaidmenį filme „Atspėk, kas ateis pietų“ („Guess Who’s Coming to Dinner“, 1967). Tai buvo paskutinis Spenserio Treisio filmas, jis mirė vos po kelių savaičių. Už šį filmą K. Hebern „Oskarui“ buvo nominuota 10-ą kartą ir antrąjį sykį jį laimėjo. Kitais metais vaidino filme „Liūtas žiemą“ („The Lion in Winter“, 1968), už jį „Oskarui“ buvo nominuota 11-ą kartą ir 3-iąjį kartą jį laimėjo.[2]
8-ajame dešimtmetyje ji pradėjo vaidinti televizijos filmuose: „Stiklinis žvėrynas“ („The Glass Menagerie“, 1973), „Meilė tarp griuvėsių“ („Love Among the Ruins“, 1975) ir „Kukurūzai žali“ („The Corn Is Green“, 1979). Ji vis dar retkarčiais pasirodydavo vaidybiniuose filmuose, pavyzdžiui, „Rusteris Kogbernas“ (Rooster Cogburn, 1975) su Džonu Veinu ir „Auksiniame tvenkinyje“ („On Golden Pond“, 1981) su Henriu Fonda. Pastarasis filmas jai atnešė 12-ą „Oskaro“ nominaciją ir 4-ąjį laimėjimą – tai tebėra rekordas.[2]
9-ajame dešimtmetyje ji vaidino dar keliuose televizijos filmuose, o 1991 m. parašė autobiografiją „Aš“ („Me“). Paskutinis jos ilgametražis filmas – „Meilės istorija“ („Love Affair“, 1994) su Vorenu Byčiu ir Anete Bening, o paskutinis jos televizijos filmas – „Vienos Kalėdos“ („One Christmas“, 1994). Sveikatai pablogėjus, 10-ojo dešimtmečio viduryje K. Hebern pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Ji mirė sulaukusi 96-erių savo namuose Old Seibruke, Konektikute. Vaikų neturėjo.[2]