Katabatinis vėjas
Katabatinis vėjas (angl. katabatic wind; fall winds) – vėjas, pučiantis žemyn nuo kalvų, kalnų, ledynų.
Paprastai skiriami dvejopi katabatiniai vėjai:
- šiltesni už aplinką – bendras jų pavadinimas yra fenas, o regioniniai – činukas, bergwind, diablo ir kt.
- šaltesni už aplinką – mistralis Viduržemio jūros pakrantėje, bora Adrijos jūros ar Juodosios jūros pakrantėje, oroshi Japonijoje.
Paskutiniais metais linkstama katabatiniais vėjais vadinti tik šaltąją formą.
Šaltasis katabatinis vėjas atsiranda kalvų ar kalnų viršūnėse, virš ledynų atšalant orui (dėl išspinduliuojamos šilumos ar vertikalaus judėjimo). Atšalančio oro tankis didėja, ir jis ima „ristis“ žemyn. Leisdamasis jis būna adiabatiškai spaudžiamas ir šyla, tačiau paprastai išlieka santykinai šaltas. Šaltieji katabatiniai vėjai paprastai susidaro nakties pradžioje, kai saulė liaujasi šildžiusi, o gruntas šilumą išspinduliuoja infraraudonosios spinduliuotės pavidalu. Šaltas netropinių ciklonų oras gali sustiprinti šį efektą.
Smarkūs katabatiniai vėjai (nors ir neturintys skambių pavadinimų) beveik visus metus pučia virš Antarktikos ir Grenlandijos. Ugnies Žemėje (Pietų Amerika) pučia vėjas, vadinama williwaw, kuri būna labai pavojingas laivams pakrantėse ir pakrantės reiduose. Ugnies žemėje paprastai pučia vakariai vėjai, todėl kalningų salų vakarinėje pusėje kaupiasi šalto oro masės. Po kurio laiko vakariniai vėjai tą susikaupusio šalto oro masę perverčia per kalnų grandinės keterą, ir ši masė „rieda“ rytų pusės šlaitais žemyn. Susidaręs vėjas nelauktai užklumpa iki tol užuovėjoje buvusią rytinę dalį. Williwaw greitis gali siekti 185 km/val. ir daugiau.
Aukštyn kalnų šlaitais pučiantys vėjai vadinami anabatiniais vėjais.