Juozas Vanagas
| Juozas Vanagas | |
|---|---|
| Gimė | 1925 m. sausio 18 d. Vilučiai |
| Mirė | 2017 m. rugpjūčio 26 d. (92 metai) |
| Palaidotas (-a) | 2017 m. rugsėjo 2 d. Antakalnio kapinėse, menininkų kalnelyje |
| Vaikai | Benediktas Vanagas[1]
Beatričė Vanagaitė |
| Veikla | chorų organizatorius, dirigentas |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
Juozas Vanagas (1925 m. sausio 18 d. Vilučiuose (Utenos raj.) – 2017 m. rugpjūčio 26 d.) – choro dirigentas.
Biografija redaguoti
Nuo 1939 m. lankė Utenos gimnaziją, 1944 m. buvo pašauktas į Povilo Plechavičiaus karo mokyklą Marijampolėje ir 1944 m. spalio 7 d. dalyvavo mūšyje ties Seda.
1946 m. baigė Panevėžio gimnaziją. Tėvus su šeima ir gimines sovietų valdžia ištrėmė į Sibirą. Pirmieji Juozo muzikos mokytojai buvo Boleslovas Piekarskis ir Mykolas Karka. 1948–1952 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo klasikinę filologiją – iš ketvirto kurso buvo pašalintas už biografinių duomenų suklastojimą.
1949–1953 m. choro dirigavimo mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje (dėst. V. Rovdo, V. Kriaunevičius, Antanas Ilčiukas). 1951–1959 m. dainavo Lietuvos valstybinės filharmonijos chore (tenoras). 1956 m. Vilniaus valstybiniame universitete suorganizavo šimto studentų vyrų chorą ir kurį laiką jam vadovavo. Chorą išmokė sudėtingų klasikinių kūrinių, surengė apie 13 koncertų, dalyvavo Baltijos respublikų studentų dainų šventėje “Gaudeamus-58" Rygoje. 1958–1963 m. choro dirigavimo studijas neakivaizdiniu būdu tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (vyr. dėst. Klemenso Griauzdės klasė).
Juozas Vanagas ryškių meninių laimėjimų pasiekė daug metų vadovaudamas Vilniaus miesto vyrų ir moterų chorams „Aidas“. Vyrų chorą subūrė 1955 m. ir iki 1976 m. jam kūrybiškai vadovavo. 1964 m. chorui buvo suteiktas „Aido“ vardas. Chore dainavo nuo 50 iki 100 sostinės chorinės muzikos mėgėjų. Kolektyvą dirigentas išmokė apie 300 lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių ir surengė per 500 koncertų. Koncertavo Rusijos, Gruzijos, Armėnijos, Vidurinės Azijos, Lenkijos, Čekoslovakijos ir Vengrijos miestuose. Laivu keliavo po Viduržemio jūros šalis – Turkiją, Graikiją, Bulgariją, Italiją, Prancūziją. „Aido" koncertus transliavo Lietuvos ir užsienio radijas bei televizija. Choras rengė tradicinius jubiliejinius koncertus, dalyvavo respublikinėse dainų šventėse ir chorų sąskrydžiuose, pirmųjų ir kitų prizinių vietų pelnė įvairiuose konkursuose, buvo 1979 m. IV Stasio Šimkaus chorų konkurso Klaipėdoje laureatas.
1958 m. suorganizavo Vilniaus miesto moterų chorą, kuriam su pertrauka vadovavo iki 1986 m. Chorą lankė nuo 50 iki 100 balsingų moterų. 1963 m. chorui suteiktas „Aido" vardas. Kolektyvą išmokė per 100 įvairių kūrinių ir surengė apie 250 koncertų. Moterys dainavo Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Vietname ir Indijoje. 1965 ir 1970 m. respublikinių dainų švenčių konkursuose pelnė absoliučiai geriausio moterų choro vardus. Jos dalyvavo daugelyje kultūros renginių, radijo ir televizijos laidose.
Juozas Vanagas 1979 m. Vilniaus elektromechanikos gamykloje „Elfa" suorganizavo mišrųjį chorą (50 dalyvių) ir iki 1994 jam sėkmingai vadovavo. Kolektyvą parengė 1985 m. respublikinei dainų šventei, 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei ir 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje. Choras dainavo Vokietijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje (festivalyje). 1980–1983 m. vadovavo Vilniaus 31-osios profesinės technikos mokyklos merginų chorui (50–80 dalyvių). Jį išmokė sudėtingesnių kūrinių, dalyvavo koncertuose ir kituose renginiuose, pirmąją vietą pelnė mokyklinių chorų apžiūroje. 1990 m. prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų įkūrė Lietuvos kariuomenės 80 dalyvių vyrų chorą ir surengė 5 koncertus.
Juozas Vanagas buvo Vilniaus miesto ir respublikinių dainų švenčių bei chorų sąskrydžių (1963, 1967, 1973, 1975, 1978 m.) dirigentas, dirigavo Leningrado ir Dubnos (Rusija), Latvijos ir Estijos miestų bei rajonų dainų šventėse. Dalyvavo tarptautiniuose dirigentų forumuose Maskvoje, Rygoje, Taline, Varšuvoje ir Varnoje. 1978 m. jam suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas.
Juozas Vanagas mirė 2017 m. rugpjūčio 26 d.[2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „Benediktas Vanagas viešai pagerbė savo 90-metį tėvą: „Iš jo paveldėjau aistrą gyvenimui““. 15min. 2015-01-23. Nuoroda tikrinta 2017-08-28.
- ↑ „Mirė Vilniaus chorų Tėvas Juozas Vanagas“. choras.lt. 2017-08-26. Suarchyvuotas originalas 2017-08-28. Nuoroda tikrinta 2017-08-28.
Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.2. https://www.choras.lt/index.php/98/ Archyvuota kopija 2017-08-30 iš Wayback Machine projekto.