Juozas Ciparis
| Juozas Ciparis | |
|---|---|
| Gimė | 1923 m. sausio 20 d. Šyliai, Žemaičių Naumiesčio valsčius |
| Mirė | 2005 m. (~82 metai)[1] |
| Sutuoktinis (-ė) | Janina Ciparienė |
| Vaikai | Alfredas Ciparis, Egidija Venskutonienė |
| Veikla | chemikas technologas |
| Partija | 1959 m. SSKP |
| Alma mater | 1949 m. Kauno universitetas |
Juozas Ciparis (g. 1923 m. sausio 20 d. Šyliuose, Žemaičių Naumiesčio valsčius, Tauragės apskritis) – Lietuvos chemikas technologas, habilituotas fizinių mokslų daktaras.
Biografija redaguoti
Mokėsi Šilutės progimnazijoje, 1939–1940 m. studijavo Telšių kunigų seminarijoje, kol ši po sovietinio perversmo buvo uždaryta. 1940–1941 m. tęsė teologijos studijas Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, bet ir šią uždarius turėjo atsisakyti ketinimų tapti kunigu. Baigė Tauragės gimnaziją, 1942–1943 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete.[2]
1943–1944 m. Anykščių gimnazijos vokiečių kalbos mokytojas. 1944–1945 m. Utenos „Saulės“ gimnazijos anglų ir vokiečių kalbų mokytojas. 1949 m. baigė Kauno universiteto Cheminės technologijos fakultetą, chemikas technologas. Studijas tęsė D. Mendelejevo cheminės technologijos instituto aspirantūroje (Maskva), 1952 m. apsigynė kandidatinę disertaciją „Masės kaita skystoje fazėje absorbcinėse kolonose su įkrovomis“.[3]
1952–1958 m. ir 1978–1981 m. Kauno politechnikos instituto, 1958–1975 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos dėstytojas, nuo 1967 m. profesorius. 1964–1966 m. tęsė studijas Leningrado technologijos instituto doktorantūroje, apsigynė disertaciją „Ekstraktyvinės rektifikacijos proceso, naudojant selektyviais priedais druskas, tyrimas“, technikos mokslų daktaras.[4][5] 1975–1978 m. Ošo (Kirgizija) pedagoginio instituto, 1981–1991 m. Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas.
Sūnus chemikas technologas Alfredas Ciparis, duktė mokslininkė agronomė Egidija Venskutonienė.
Mokslinė veikla redaguoti
Svarbiausi darbai iš sūdomosios rektifikacijos, chemijos technologijos, Žemės ūkio chemizavimo. Sukūrė kompleksinių trąšų gavimo būdų. Su kitais padarė 35 išradimus.[6] Parengė 30 mokslo daktarų, parašė per 10 vadovėlių ir mokymo priemonių studentams, išspausdino beveik 300 mokslo populiarinimo straipsnių.
Bibliografija redaguoti
- Neorganinė ir bendroji chemija: teorija ir laboratoriniai darbai / Juozas Ciparis, Izabelė Mileišienė. – Kaunas, 1959. – 194 p.
- Dmitrijus Mendelejevas. – Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1960. – 58 p.: iliustr.
- Fizinės ir koloidų chemijos laboratoriniai darbai. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962. – 203 p.
- Cheminės technologijos procesai ir aparatai: vadovėlis (su kitais). – Vilnius: Mintis, 1966. – 463 p.
- Fizikinė ir koloidų chemija: paskaitų konspektas. – Kaunas, 1967. – 233 p.
- Равновесие жидкость-пар: тройные системы с одним нелетучим компонентом. – Ленинград: Химия, 1973. – 254 p.: lent.
- Cheminės ir maisto produktų technologijos procesų ir aparatų kurso paveikslų rinkinys. – Kaunas: KPI, 1979. – 132 p.: brėž.
- Cheminės technologijos procesai ir aparatai: vadovėlis (su kitais). – 2-asis leidimas. – Vilnius: Mokslas, 1984. – 473 p.: iliustr.
- Cheminė technologija: schemos, lentelės. – Vilnius: Vilniaus pedagoginis institutas, 1989. – 199 p.: iliustr.
- Siūbuojančiu lieptu per neramius vandenis: memuarai. – Kaunas: Kitos spalvos, 2000. – 159 p.: iliustr. – ISBN 9955-411-08-2
- Su mokslo siekiančiu jaunimu: memuarai 2. – Kaunas, 2003. – 100 p.: iliustr. – ISBN 9955-507-68-3
- Kankinys kunigas Jonas Staškevičius. – Kaunas, 2003. – 79 p.: iliustr. – ISBN 9955-507-69-1
Įvertinimas redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „Juozas Ciparis“. Nuoroda tikrinta 2022-08-17.
- ↑ Anykštėnų biografijų žinynas
- ↑ http://www.mokslas.mii.lt/mokslas/SRITYS/duom00.php?pav=C&sritis=T[neveikianti nuoroda]
- ↑ 2000 m. LR Seimo rinkimai
- ↑ Juozas Ciparis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 334
- ↑ Juozas Ciparis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 138 psl.