Jungtinių Tautų darnios raidos komisija

Jungtinių Tautų darnios raidos komisija – 1992 metais po Žemės susitikimo įsteigta institucija, prižiūrinti jame priimtos Darbotvarkės 21 ir Rio deklaracijos įgyvendinimą. Po 2002 metų Žemės susitikimo dėl darnios plėtros Johanesburge, ji taip pat prižiūri ir šios konferencijos veiksmų planą. Komisija yra Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos sudėtyje ir veikia kaip aukšto lygio darniojo vystymosi klausimų aptarimui skirtas forumas, atviras tiek valstybių, tiek nevyriausybinių organizacijų atstovams. Komisijos susitikimai vyksta kartą per metus, jai priklauso tos pačios valstybės kaip ir Ekonominei ir socialinei tarybai.[1]

Veikla redaguoti

Komisijos darbas suskirstytas į dvejus metus trunkančius ciklus, kurių kiekvienas skiriamas tam tikroms temoms, susijusioms su konferencijų dokumentais – Darbotvarke 21, Rio deklaracija ir Johanesburgo veiklos planu. Komisija prašo iš valstybių teikti veiklos ataskaitas, kaip jos įgyvendina iškeltus tikslus, tačiau jų rengimas neprivalomas, o ataskaitų formatas nevieningas. Ataskaitos priimamos ir iš Jungtinių Tautų agentūrų, kaip jos darnųjį vystymąsi įtraukia į savo veiklos programas.[2]

Vertinimas redaguoti

Kadangi komisija neturi priemonių įpareigoti valstybes imtis veiksmų, žymiausias jos veiklos rezultatas yra informacijos rinkimas, apibendrinimas ir normų kūrimas. Dėl to organizacija yra kritikuojama kaip nesibaigiantis dialogas, nevedantis prie realių veiksmų ir priimantis silpnas, abstrakčias rezoliucijas. Manoma, kad komisijos buvimas nukreipia dėmesį ir energiją nuo konkrečių priemonių įgyvendinimo. Iš kitos pusės komisija giriama dėl atvirumo ir galimybių nevyriausybinėms organizacijoms įsitraukti į diskusijas ir derybas, nors ir sutinkama, kad valstybių atstovai retai atsižvelgia į jų pasiūlymus.[3]

Susiję straipsniai redaguoti

Išnašos redaguoti

  1. About the UN Commission on Sustainable Development, CSD
  2. Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 33-34
  3. Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 34-35

Nuorodos redaguoti