Juknaičių Alkos kalnas
| Juknaičių Alkos kalnas | |||
|---|---|---|---|
  Juknaičių Alkos kalnas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Šilutės rajonas | ||
| Seniūnija | Juknaičių seniūnija | ||
| Naudotas | I tūkstantmetis - II tūkstantmečio pradžia | ||
| Tirtas | 1963 m. | ||
| Registro Nr. | / 3371 / M149 | ||
Juknaičių Alkos kalnas – aukštumos viršūnė (aukštis 32,9 m) Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje, apie 0,7 km į vakarus nuo Juknaičių kaimo, 0,78 km į pietvakarius nuo geležinkelio Klaipėda-Pagėgiai, 0,17 km į šiaurės rytus nuo kelio Klaipėda-Jurbarkas.
Kalnas redaguoti
Kalnas beveik suardytas; jo šlaitai buvę statūs, dabar apardyti ariant, o šiaurės rytų šlaitas nukastas kasant smėlį. Išliko tik apie 33 x 25 m dydžio, šiek tiek aukštesnis (apie 3 m) už gretimą lauką pakilimas. Alkos kalno žvalgomuosius tyrimus 1963 m. atliko Istorijos instituto archeologai. Į šiaurės vakarus nuo kalno buvo senovės gyvenvietė; rasta lipdytos keramikos grublėtu ir lygiu paviršiumi.
Legendos redaguoti
Pasakojama, kad ant kalno buvo aukuras ir kunigaikščio rūmai, kuriuose gyvenęs valdovas su dukra Laimute. Gyventojams apsikrikštijus, senieji dievai įnirto ir per vieną puotą žmonės ir pastatai su dideliu trenksmu kalne prasmego.
Pasak kito padavimo, Alkos pilyje gyvenęs bajoras su gražuole dukterimi, kuri pamilusi gretimos pilies jaunikaitį ir prieš tėvo valią slapčia po šventvietės didžiuoju ąžuolu susituokė. Tėvas nusprendė priimti krikštą ir dukterį išleisti už riterio. Buvo įsakyta nukirsti ąžuolą. Bekertant apsiniaukė dangus, ėmė žaibuoti, kilo baisi audra ir pilis su visais gyventojais prasmego į atsivėrusią prarają; kalnas imtas vadinti Alkanu kalnu.
Senovėje ši vieta garbinta vietos gyventojų. Pasak padavimų, kiekvienas praeidamas nusiimdavo kepurę ir sakydavo „Labas vakaras, ponas Alkos kalne“. Jei žmonės to nedarydavę, nematoma ranka numušdavusi nuo galvos kepurę. Kalnas buvo mėgstamas žmonių, jaunimas jį dažnai lankydavo pavasarį ir vasarą.[1]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Vykintas Vaitkevičius. Juknaičių Alkos kalnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 766 psl.