Jaunagramatikiai (vok. Junggrammatiker 'jaunieji gramatikai') – XIX a. Vokietijos kalbotyros mokykla,[1] pirmą kartą pasiūliusi kalbotyros žinias tikrinti pagal natūraliųjų mokslų principus, konkrečiai – jaunagramatikiai pasiūlė pastovių fonetinių atitikmenų hipotezę. Jaunagramatikių darbuose svarbiausias vaidmuo teko istorinei lyginamajai kalbotyrai, taikomai indoeuropeistikos srityje.

Žymiausi šios mokyklos atstovai:

Didžiausi jaunagramatizmo kritikai buvo: Georg Curtius, Mikołaj Habdank Kruszewski, Hugo Schuchardt, Graziadio Isaia Ascoli, Johannes Schmidt, Ferdinand de Saussure.

Jaunagramatizmas buvo vyraujanti XIX a. pabaigos – XX a. I trečdalio kalbotyros srovė; vėliau Vakaruose jį pakeitė kitos srovės, o Sovietų Sąjungoje jaunagramatikių idėjos („istorizmas kalbotyroje“) turėjo teigiamos įtakos kovoje su Nikolajaus Maro „naujuoju kalbos mokymu“.[2]

Išnašos redaguoti

  1. МЛАДОГРАММАТИКИ И МЛАДОГРАММАТИЗМ
  2. ruslang.ru Archyvuota kopija 2017-08-27 iš Wayback Machine projekto. Отдел грамматики и лексикологии