Jarilo

Jarilo, Jarila (rus. Ярила, Ярило, blrs. Ярыло, serb. Jarilo) – slavų pavasariško vaisingumo, augimo, žalumos dievybė.

Jarilo slavams išliko kaip žemutinės mitologijos veikėjas. Baltarusijos folklore tai baltai pasipuošusi mergelė ant balto žirgo su vainikėliu ant galvos, rugių varpomis dešinėje rankoje ir žmogaus galva kairėje. Pietų slavai, rusai Jarilą vaizduojasi kaip lėlę, iškamšą.

Tikėtina, kad Jarilo paveikslas atsirado dėl pavasarinių apeigų, vadintų *jar- šaknies žodžiu. Vėliau tų apeigų pavadinimas, matyt, imtas laikyti dievo epitetu.

Rašytiniuose šaltiniuose minimas XII a. vyskupo Oto Bambergiečio. Jis aprašo šventes Jarilo garbei venedų ir palabio slavų gentyse. Jarilo garbinimo požymių būta dar ilgai po slavų kraštų krikšto – iki pat XIX a. Rusijoje, Baltarusijoje, Serbijoje pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje buvo švenčiama Jarilo šventė, prašant gero derliaus. Krikščionybėje jis buvo sutapatintas su Šv. Jurgiu, kuris slavų kraštuose vadinamas Jurijumi (taigi išlaikė tą patį vardo sąskambį).

Pavadinimas

Dievavardis kilo iš slaviškos šaknies *jar-, susijusios su pavasarišku gyvastingumu, vaisingumu (plg., ukr. ярь 'pavasaris', rus. яровой, ярый 'pavasarinis, sėtas pavasarį'), duona (plg., rus. яровой хлеб, ярина 'miežis', 'aviža', ярь, ярица 'grūdinė kultūra'), gyvuliais (galvijų pavadinimai бычок-яровик, ярка). Be to, rus. ярый, ukr. ярнiй, ярий reiškia 'gyvybingas, aistringas, žvalus, širdingas, ugningas'. Tokias pat reikšmes šaknis *jar- turi ir pietų bei vakarų slavų kalbose. Be to, plg. liet. joruoti 'žaliuoti', jorė 'pavasario žaluma', joras 'pavasario sėja'.

Jarilo atitikmuo romuvių šventėse – Joris.