Jūros vyskupas – mitinė būtybė, neva gyvenusi Baltijos jūroje. Legendos atsiradimas siejamas su XVI amžiumi.

Jūros vyskupas
(Konrado Gesnerio knygos „Gyvūnų istorija“ iliustracija, 1531 m.)

Numanoma išvaizda redaguoti

Pagal išlikusius aprašymus, jūrų vyskupas priminė žvynuotą žuvį su aštriais šoniniais pelekais ir peleku nugaroje, neva tokiu plačiu, kad žuvis jį galėjo naudoti kaip apsiaustą. Ant galvos buvo aštri ketera, primenanti vyskupo mitrą, dėl kurios ši būtybė ir gavo tokį vardą.

Legenda redaguoti

 
Spėjamas jūrų vyskupo prototipas[reikalingas šaltinis] – didžioji manta

Pagal legendą jūros vyskupas pirmą kartą į lenkų žvejų tinklus pateko 1433 m. Keistas padaras buvo pristatytas karaliui. Su jūros vyskupu buvo bendraujama lenkų ir lotynų kalbomis, bet jis tylėjo, graudžiai stebėdamas žmones didelėmis, skaidriomis akimis.

Jūros vyskupas atsisakinėjo bet kokio maisto (buvo siūloma mėsa ir žuvis) ir menko tiesiog akyse. Galų gale jis sugebėjo kreiptis į katalikų vyskupų grupę, kurių ženklais prašė paleisti jį į jūrą. Vyskupams su dideliu vargu pavyko įtikinti karalių paleisti būtybę. Galų gale dėkingas jūros vyskupas peržegnojo jį supusius žmones ir visam laikui dingo Baltijos jūros vandenyse.

1531 m. dar vienas jūros vyskupas neva pateko į Vokietijos žvejybinius tinklus, bet nelaisvėje pragyveno vos dvi dienas. Būtent jį, Konradas Gesneris pavaizdavo savo knygoje „Gyvūnų istorija“ (Historia Animalium).

Mokslinė nuomonė redaguoti

Manoma, kad jūros vyskupas yra gigantiška manta, iš tikro turinti galvos keterą ir plačius pelekus. Vaizduotė lengvai gali suteikti jai pavidalą panašų į žmogaus.

Literatūra redaguoti